Tokius vyrus, kokius ekrane įkūnija S.Puskepalis, moterys dažnai dievina, nes jie sugeba apsaugoti nuo negandų. Į moteris jie paprastai žvelgia su šypsena – atlaidžia, geranoriška, bet neįžeidžiama, lyg ramintų: „Viskas bus gerai, pasikliauk manimi.“
S.Puskepalio herojai ne supermenai, tačiau jie neišduoda, nešvaisto gyvenimo smulkmenoms ir aiškiai žino, kas jiems svarbiausia.
Jie dažniausiai renkasi profesiją, kurios esmė – tarnauti žmonėms. Aktorius vaidino gydytojus, kartą įkūnijo poliarinės tyrimų stoties viršininką, dabar filmuojasi seriale, kuriame jo herojus – Tarptautinės kosminės stoties įgulos narys.
Neseniai į kino teatrus atkeliavo režisieriaus Nikolajaus Homeriki katastrofų drama „Ledlaužis“, kurioje Rusijoje nusipelnęs artistas S.Puskepalis atliko pagrindinį ledlaužio „Michail Gromov“ kapitono vaidmenį.
Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Jame pasakojama apie ledlaužį, pakeliui į Antarktidą įstrigusį ledynuose ir priverstą manevruoti keturis mėnesius.
– Tikriausiai ir per filmavimą susidūrėte su įvairiomis ekstremaliomis situacijomis? – žurnalistai paklausė S.Puskepalio.
– Nuvilsiu – jų nebuvo, nes kino kompanijos „Profit“ darbuotojai yra profesionalai. Su jais mane sieja draugiški santykiai dar nuo filmo „Metro“ (šioje 2013 metais sukurtoje nuotykių dramoje S.Puskepalis įkūnijo gydytoją, kuris per metro avariją gelbsti žmones, tarp kurių yra ir jo žmonos meilužis. – Red.).
Jie viską apgalvoja iki smulkmenų. Filmavimo aikštelėje heroizmo prireikia tuomet, kai kairė nežino, ką daro dešinė.
Šiame filme dirbo didžiulė profesionalių kaskadininkų grupė, tad viskas ėjosi sklandžiai.
– Ar teko gilintis į ledlaužio kapitono profesijos paslaptis?
– Mūsų darbas susijęs su tam tikra imitacija, kuri leidžia žiūrovams patikėti, kad aktorius tikrai perkando savo herojaus specialybę.
Iš tiesų mes konsultuojamės su tam tikrais savo srities profesionalais.
Kuriant „Ledlaužį“ padėjo poliarininkas, laivo kapitonas. Kol vyko filmavimas, jo laivas buvo rengiamas ekspedicijai. Su juo labai susidraugavau.
– Gal iš jo sužinojote ką nors nauja apie poliarines platumas?
– Ne, su tuo jau buvau susidūręs. Jaunystėje būtinąją karinę tarnybą atlikau laivyne kaip tik netoli tos vietos, kur buvo kuriamas „Ledlaužis“, – Severomorske, dirbau slaptų dokumentų skyriuje.
Per filmavimą buvau nuvykęs į šį uždarą miestą, į jį man padėjo patekti, parūpino leidimą. Užsukau į prieplauką, kurioje tarnavau dvejus metus.
O mano vaikystė prabėgo Čiukčijoje, todėl savo kailiu patyriau, ką reiškia gyventi tikrai sunkiomis, atšiauriomis sąlygomis.
– Ar sunkus buvo jūsų gyvenimas Čiukčijoje?
– Jis buvo tikras. Mano tėvų draugai buvo rimti, geri žmonės, kuriems reikėjo perprasti Šiaurę.
Jie dirbo sunkiomis sąlygomis. Buvo gerbiamas vyriškas orumas, jėga, pagalba.
Pabuvoti tuose kraštuose man vėl nusišypsojo laimė po daugelio metų, kai buvo kuriamas filmas „Kaip aš praleidau šią vasarą“ (už poliarininko vaidmenį šioje 2010-ųjų dramoje S.Puskepalis Berlyno kino festivalyje pelnė Auksinį lokį. – Red.).
– Esate ne tik aktorius, bet ir režisierius, statantis spektaklius Maskvoje, Čeliabinske, Saratove, Omske, Ufoje, Samaroje, Kamčiatkoje. Jaunus režisierius teatro aktoriai paprastai bando palaužti. O ar jums taip nutiko?
– Žinoma. Ir ne kartą. Kai tik pradėjau dirbti, aktoriai ieškojo silpnų mano charakterio pusių. Tai normalu. Jei jaunas žmogus tai įveikia, tampa režisieriumi.
Todėl režisieriaus profesija unikali, prilygstanti kosmonauto. Kosmonautų pasaulyje yra 525, o tikrų režisierių, manau, dar mažiau. Jie taip pat užkariauja pasaulius.
– Kur labiau patinka dirbti – Maskvoje ar provincijoje?
– Riba tarp didmiesčio ir provincijos man neegzistuoja. Manau, žmogaus savybės nepriklauso nuo to, kur jis gyvena.
Mano mokytojai suleido man didelę skiepų nuo snobizmo dozę.
– Esate laimingai vedęs. Jūsų žmona Jelena gyvena Železnovodske, kur statotės namą. Jūsų sūnus Glebas – taip pat aktorius. Ar jūsų pažiūros sutampa?
– Kaip galime vienodai žvelgti į pasaulį, jei man 50 metų, o Glebui – 24-eri?
Na, bet mes nesiginčijame. O ko ginčytis? Beviltiška. Juk per ginčus tiesa negimsta, o tik ištinka infarktai.
Žinoma, apsikeičiame nuomonėmis, bet jam niekada nenurodinėju.
Man patinka Glebo karta – pragmatiški, karjeros siekiantys, tiesiu keliu žengiantys jaunuoliai. Jie viską aiškiai įsivaizduoja, neturi romantizmo, blaškymosi, dvejonių.
Sūnui patariu atsargiai, nes labai jį myliu, kaip ir jis mane. Todėl saugome vienas kitą.
Teatru susidomėjo milicijos skyriuje
* S.Puskepalis gimė 1966-aisiais Kurske, lietuvių geologo Vytauto Puskepalio ir bulgarės iš Padniestrės šeimoje.
* Vaikystę praleido Bilibine (Čiukčija). Būdamas 14-os su šeima persikėlė į Saratovą.
* Kino aktoriaus karjerą pradėjo 2003-iaisiais epizodiniu vaidmeniu filme „Pasivaikščiojimas“. Po trejų metų sukūrė pagrindinį gyvenimu nepatenkinto anesteziologo vaidmenį juostoje „Paprasti dalykai“.
* Už šį vaidmenį „Kinotauro“ ir Karlovi Varų festivaliuose S.Puskepalis pelnė geriausio aktoriaus prizus.
* 2008-aisiais buvo apdovanotas Rusijos kino premija „Nika“.
* S.Puskepalį į aktorystę pastūmėjo Saratovo miesto milicijoje veikęs teatro būrelis, kurį jis pradėjo lankyti būdamas paauglys.
* Susižavėjęs vaidyba 15-metis Sergejus įstojo į Saratovo teatro mokyklą.
* S.Puskepaliui yra tekę dirbti ir su jaunosios kartos lietuvių aktorėmis Severija Janušauskaite (Timūro Alpatovo TV serialas „Krikštatėvis“) bei Vilma Kutavičiūte (Aleksejaus Učitelio filmas „Aštuntukas“).
* Aktorius ne kartą yra pareiškęs, kad save laiko lietuviu.
„Mano tėvas, kaip ir dera lietuviui, buvo santūrus, bet emocingas, o motina tiesiog tryško gyvenimo džiaugsmu.
Kurio manyje daugiau? Galiu įsiplieksti susidūręs su kvailumu. Visi kiti žmogiški trūkumai pataisomi, bet kvailumas siutina. Ypač kai tokie žmonės užima aukštus postus“, – yra sakęs S.Puskepalis.
* Praėjusiais metais aktorius lankėsi Vilniuje. Tuomet jis džiaugėsi, kad sustiprėjo santykiai su giminėmis, gyvenančiais Girkalnyje (Raseinių r.). Šiame miestelyje pas močiutę jis leisdavo vaikystės vasaras.
Parengė Ona Kacėnaitė
