Artėjant Vėlinėms, rimties bei susikaupimo metui, LNK laida „Bus visko“ kviečia žiūrėti išskirtinį reportažą iš ten.
Vėžys – klastinga liga, kuri užklumpa netikėtai, nesirinkdama nei amžiaus, nei lyties ar socialinio statuso. Kasmet didėjant onkologinių ligonių skaičiui, gydymo įstaigose vis dažniau atsiranda tų, kurie išgirsta „mes Jums nebegalime padėti“ ir siūloma palikti ligoninę. Turbūt nėra didesnio skausmo, nei matyti iš lėto gęstančią artimojo gyvybę. Būtent iš šio begalinio skausmo ir meilės gimė hospiso idėja.
Hospisą įkūrė buvusi medicinos seselė Cecilija Saunders. Kai jos vyras karininkas susirgo vėžiu, daktarai pasakė, kad medicina bejėgė ir jo nebeapsimoka toliau gydyti. Moteris paklausė: „Ar tai reiškia, kad mano vyras dabar privalo numirti?“, Išgirdus, kad gydytojai nebeketina daugiau niekuo padėti, moteris nusprendė įkurti tokius namus, kuriuose jos vyras ir tokie pat ligoniai galėtų oriai gyventi iki paskutinės gyvenimo akimirkos.
„Mes gerbiame gyvybę, tai yra dovana, todėl privalome ją branginti, nesvarbu, kiek liko. Hospisas rūpinasi, kad onkologiniai ligoniai turėtų pilnavertišką gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mes vykstame į ligonių namus suteikti pagalbą tiems, kurie nori paskutines dienas praleisti savo aplinkoje, o jeigu riekia intensyvios medikų priežiūros pasikviečiame į vienuolyną, kuriame nuolatos turime 16 pacientų“- pasakoja hospiso Lietuvoje įkūrėja sesuo Michaela.
Hospisas vienu metu turi 16 pacientų, deja, ligonių kaita čia labai didelė. Paskaičiuota, kad vidutiniškai vienas žmogus šiuose namuose praleidžia 12 dienų, o didžioji dalis iškeliauja anapus. Tačiau hospisas sako, kad čia jie susirenka ne verkti ir liūdėti, o mėgautis paskutinėmis dienomis, kurios likę. Savo gyvenimą tarnystei paskyrę vienuolės bei hospise dirbantys specialistai pasirengę kalnus nuversti, kad tik išpildytų ten gyvenančių ligonių norus.
„Labai klystate, jei manot, kad akivaizdoje su mirtimi žmonės pradeda norėti nerealių dalykų. Turėjome kartą pacientę, kuriai reikėjo nuolatinės medikų pagalbos ištisas 24 valandas per parą, tačiau ji nenorėjo vykti į vienuolyną, kur galėjome tai suteikti. Moteris buvo pratusi prie prabangaus gyvenimo būdo ir sakė: „Jūs ten neturėsite karališkų krevečių“. Sesuo Michaela pati asmeniškai pažadėjo, kad krevetės bus, bet mirties akivaizdoje paskutinis moters noras buvo juoda duona su kaimišku sviestu“- pasakoja buvusio hospiso paciento dukra, o dabar šių namų darbuotoja Aušra laidoje „Bus visko“.
Apie tai kaip sesuo Michaela su vienuolės abitu vyko pirkti vyno į naktinę parduotuvę, plaukimą burlaiviu, vairuojant paskutines valandas gyvenančiai ligonei bei didžiuliu hameriu Vilniaus senamiestyje lėkusią buvusią barmenę išgerti paskutinio „Mojito“ kokteilio ir kitus stebuklus iš išgyvenusių ligonių, bei Analipin iškeliavusiųjų artimųjų lūpų kviečiame žiūrėti išskirtinėje „Bus Visko“ laidoje.
