Yra daugybė dalykų, kurių, jeigu ne N.Ozolina, galbūt niekada net nebūtume girdėję, pavyzdžiui, kad norvegai tariamai atiminėja vaikus iš imigrantų, neva norėdami sumažinti jų šalyje prasidėjusią kraujomaišą. Neringa tikina, kad jeigu ne ji, galbūt jokių skandalų dėl atimtų vaikų nebūtų kilę.
Neringa prisimena pradžią istorijos, kuri vos nevirto tarptautiniu skandalu. Tada Lietuvą pasiekė žinia, kad Norvegijos vaikų teisių tarnybos su lietuviais imigrantais elgiasi nežmogiškai, kad nuvykę į darželius tautiečiai neberanda savo atžalų, nes jas jau būna išsivežusi Barnevernet. Gal toks rezonansas ir nebūtų kilęs, jei ne Gabrielius – mažametis berniukas, kurio mama Gražina Leščinskienė lig šiol dievagojasi, jog jį norvegai atėmė neteisėtai. Ir, žinoma, jei ne N.Ozolina, dariusi viską, kad šios istorijos iškiltų į viešumą.
„Toks jau mano charakteris“, – šypsosi Neringa ir sako dėl to, kad įsivėlė į ilgą ir painią istoriją, nė trupučio nesigailinti.
Nesigailėjo ji ir tada, kai iš didvyrės pernakt tapo kiršintoja ir Lietuvos interneto komentatorių taikiniu: „Aš neskaitydavau jokių komentarų, aš neskaitydavau net tų straipsnių, man buvo visiškai nusišvilpt“.
Neringa Norvegijoje gyvena jau aštuoniolika metų. Daugumą jų praleido dirbdama vertėja. „Bet man reikėjo tapti advokate“, – juokauja ji. Spręsti svetimas problemas – tai savotiškas hobis, kurio spėja imtis tarp darbų ir rūpesčių keturiais savo vaikais. Ir tai susiję ne tik su Barnevernet, bet ir su daugybe kitų bėdų, su kuriomis Norvegijoje susiduria tautiečiai.
Pritilus vaikų atėmimo skandalams, Neringa Ozolina Norvegijoje toliau kovoja už svetimą ir savo laimę. Gyvenimas name su dešimt miegamųjų, vyro neištikimybė ir tikroji garsiosios vertėjos kasdienybė – laidoje „Emigrantai“ per LRT.
