„Nieko gero ir nenutikdavo“, – „Lietuvos ryto“ televizijos studijoje, kur buvo filmuojamas žaidimas „Kartų kovos“, prisiminė šmaikštuolė komikė. Jos vaikystės prisiminimus ištraukė į kovą prieš Violetą ir smagiuosius jos draugus – aktorių Ramūną Šimukauską ir renginių vedėjus Remigijų Žiogą bei Dovydą Bajorą stoję mažieji nutrūktgalviai.
„Aš buvau iš tų vaikų, kuriems nuolat kliūdavo, – apie savo pirmuosius metus mokykloje pasakojo Violeta. – Negaliu sakyti, kad nenusipelnydavau, bet pylos gaudavau ir už kitus. Buvau tarsi koks atpirkimo ožys. „Trečiokaite, – sakydavo man mokytojos, – tik nevartyk akių ir nevaidink, kad esi nekalta. Tada ir supratau, kad man praverstų išmokti nekaltos mergelės rolę, nes kitaip nuolat turėsiu už visus kentėti“.
Violeta prisimena tokį savo kryžių nešusi iki pat mokyklos pabaigos. „Dabar, kai žvelgiu į praeitį, – sakė, – suprantu, kad mano norai visada buvo geri, tik gal priemones ne tas pasirinkdavau“.
Geri dukters norai anaiptol nežavėjo Violetos tėvų. Ypač, kai paaiškėdavo dukters norai, pavyzdžiui, kieme įgyvendinti lygiavos principą. Nusprendusi, kad uogienių stiklainių visi gali turėti po vienodai, Violeta priprašė vyresnio kiemo draugo, kad šis įkištų savo ilgas rankas pro langelį į turtingų kaimynų sandėliuką, ištrauktų keletą stiklainių. Tuos stiklainius Violeta atidavė vargingiau nei visi kiti kieme gyvenančiai savo draugei.
Kitą kartą, pamačiusi močiutės namuose ant palangių sustatytus konservuotų grybų stiklainėlius, ji nusprendė nuvesti vaikus į mišką, kad šie galėtų grybų prisirinkti. Nužygiavę penkis kilometrus, vaikai apsižiūrėjo esantys visai netoli vienos kiemo draugės močiutės. Nusprendė užeiti. Močiutė pavaišino arbata, sausainiais ir pradėjo atkalbinėti nuo žygio. „Pradėjo lyti lietus, staiga matau per svetimų namų langą tris, per lietų klampojančias figūras. Jų povyzos nežadėjo nieko gero ir tai buvo mūsų mamos“, – pasakojo Violeta.
Viena vaikystės išdaiga galėjo ir visai blogai baigtis: į namus užėjusi čigonė būsimosios komikės mamai įsiūlė sintetines impregnuotas užuolaidas. „Žiūrėkit, nedega“, – prikišusi degtuką prie užuolaidos parodė. Tą eksperimentą, žinoma, stebėjo ir Violeta. Kitą dieną, kol mama buvo darbe, ji iš mokyklos parsivedė govėdą vaikų ir pažadėjo jiems cirką. „Galiu uždegti užuolaidas, bet jos nesudegs“, – žadėjo. Kaip čigonė ir rodė, uždegė degtuką, prikišo prie užuolaidų, o jos tik, šast, ir susigarbanojo į vieną liniją palubėje. Vaikai per akimirką išsilakstė, o Violetai teko aiškintis mamai. „Pasakiau jai, kad reikia skubiai ieškoti čigonės namų, nes ji mus apgavo, įsiūlė nedegančias užuolaidas, kurios dega“, – prisiminė grėsmingą įvykį.
Už šią ir už visas kitas panašias išdaigas Violetą bausdavo kampu. Kartais jame stovėdavo, kartais klūpėdavo, o toje tamsoje, prisimena, atrasdavusi labai daug savęs. Beje, tėvams kantrybė trūkdavo greičiau, nei Violetai. „Atsiprašyti man būdavo labai sunku“, – prisipažino.
Ar prisimins televizijos studijoje savo vaikystės žaidimus humoristė Violeta Mičiulienė? Ar pasitikės ji ant atsarginių suolelio sėdinčiais vyrais? Ar pavyks vaikams žodžiais nuginkluoti tuos, kurie paprastai žodžio neieško kišenėje? Triukšmingas, linksmas ir neįtikėtinai juokingas žaidimas visai šeimai „Kartų kovos“ tik šį ketvirtadienį, 21,30 per „Lietuvos ryto“ televiziją. Žaidimas kartojamas sekmadienį, 19,00 val.
