Interviu su ja – šio trečiadienio laidoje.
Pačios D. Kutkaitės kelias į sporto olimpą nebuvo lengvas. Į meninės gimnastikos būrelį mergaitę mama nuvedė patarta darželio auklėtojų, kurios su vietoje nenustygstančiu vaiku tiesiog negalėjo susitvarkyti. Pirmoji trenerė net rankomis suplojo, pamačiusi, kokia gabi mergaičiukė pateko jos globon.
Nepaisant išskirtinių gabumų, pradžia buvo labai sunki. Pergalėmis iš dangaus nelijo – respublikinėse varžybose mergaitė užimdavo paskutiniąsias vietas, tačiau tai ją tik įkvėpė dar labiau stengtis.
Dalia treniruodavosi ne tik salėje, bet ir namuose. Mažais žingsneliais ji judėjo į priekį, kol kartą iš Maskvos atvažiavęs treneris patarė atkreipti dėmesį į šį vaiką. Netrukus situacija visiškai pasikeitė – mergaitė tapo Lietuvos čempione ir trylikos buvo pakviesta į Sovietų Sąjungos rinktinę.
„Dirbome išties labai sunkiai. Mūsų salės languose net vėlai vakare degdavo šviesos, nes kuri nors būtinai šlifuodavo pasirodymą, – treniruotes netoli Maskvos įsikūrusiame Novogorsko miestelyje prisiminė D.Kutkaitė. – Pratimą turėdavome kartoti tol, kol atlikdavome be priekaištų. Pamenu, kartą jau viską gerai padariau ir, nueinant nuo kilimo, iš rankų iškrito kuokelė. Žinojau, kad ir vėl turėsiu daugybę kartų pakartoti visą pasirodymą, tad, susinervinusi, sviedžiau kuokeles į sieną taip, kad jos sulūžo. Paskui paėmiau kitas ir toliau treniravausi.“
Už tokias pragariškas kančias lietuvė būdavo apdovanota – gaudavo talonus, už kuriuos galima būdavo pirkti sunkiai gaunamų maisto produktų. Tačiau net ir šia privilegija mergina pasinaudoti negalėdavo, nes turėdavo išlaikyti itin lieknas kūno formas.
„Pamenu, 42 kilogramai būdavo mano idealus svoris, tačiau 43 – jau katastrofa, reikėdavo skubiai atsikratyti nereikalingų gramų“, – į prisiminimus leidosi garsi gimnastė. Dėl gimnastikos D. Kutkaitė turėdavo atsisakyti ne tik maisto, bendravimo su tėvais bei jaunesniuoju broliu, bet ir meilės dvejais metais vyresniam rankininkui Ričardui.
„Mudu susipažinome tuomet, kai dar buvau tiesiog Dalia. Pamenu, kartą mudu su Ričardu Vingio parke bėgome krosą. Jis sustojo ir sako: matai tą žvaigždę danguje? Tu taip pat tokia būsi. Šie žodžiai taip įsirėžė į mano širdį, kad pamenu juos iki šiol“, – jaudinančią istoriją laidos kūrėjams pasakojo Dalia.
Tačiau išsigandę, kad užsimezgę jausmai perspektyviai lietuvei trukdys siekti sporto aukštumų, treneriai liepė draugystę nutraukti. D. Kutkaitė neslepia, kad tuomet labai verkė. Skaudžiai išsiskyrimą išgyveno ir vaikinas. Tuomet nė vienas jų nenutuokė, kad likimas numatė kino filmo vertą šios istorijos tęsinį. Kitą kartą Dalia su Ričardu susitiko po beveik 33 metų...
„Už visas sportinės karjeros metais patirtas kančias atpildą gavau tik dabar. Ir tai – ne pinigai, kurių nemėgstu, nes manau, kad jie yra visų nelaimių priežastis. Medaliai taip pat neatneša laimės. Tikri santykiai yra vertybė, kuri išlieka visam gyvenimui“, – švytėdama iš laimės kalbėjo moteris.
