Įdomi moteris kūrybinei grupei ne tik atvėrė Niujorke esančių namų duris, bet ir širdį. O ten – įkvėpianti ir visiškai kitokia gyvenimo filosofija.
„Neturiu vaikų, niekuomet jų ir nenorėjau. Aš žinojau, kad noriu būti menininke, o tai ekonomiškai buvo du nesuderinami dalykai. Visada sakiau – geriau įsivaikinsiu 25–erių ar 30–ies metų žmones, kurie jau atrado savo kelią ir palaikysiu juos, nei keisiu sauskelnes, maitinsiu ir už mokyklą mokėsiu. Žinote, Niujorke darželis kainuoja 45 tūkst. dolerių per metus – kur aš gaučiau šitiek pinigų? Tokia finansinė atsakomybė man tikrai netiko prie gyvenimo būdo“, – sakė ji.
Debra yra labai laiminga solidaus amžiaus moteris, kuri nusprendė gyventi taip, kaip nori. Ir nors šios istorijos veiksmas sukasi Niujorke, pasirodo, Debra turi lietuviško kraujo. Jos tėtis – lietuvis, o mama – rusė. Ir nors Amerikoje gyvenantys Rytų kultūrai priklausantys žmonės susijungė į vieną šeimą, jų namuose vyravo dar kitokios tradicijos.
„Mes su seserimi užaugome vegetarų šeimoje. Įsivaizduokite, 1940 metai, apie tai dar niekas nežinojo ir mus laikė keistuolėmis. Tačiau būtent dėl šios priežasties mes niekada nesirgdavome. Turėjome „sveikatos dieną“. Mama mums pasiūlydavo likti namuose ir tiesiog neiti į mokyklą. Tada eidavome į muziejus arba darydavome ką nors smagaus. Kai mama pamatydavo, kad esame irzlios, taip pat leisdavo likti namuose. Mums tai buvo kaip geriausia dovana. Tada visos kartu gamindavome ką nors skanaus ir nuotaika kaip mat pasikeisdavo. Mama buvo kaip trečioji sesuo, kuri visada jautė, ko mums reikia labiausiai“, – pasakojo moteris.
Po universiteto, norėdama susirasti naujų draugų, Debra nusprendė tapti vienos uždaros bendruomenės nare, kurioje ne tik rado naujų gyvenimo pakeleivių, bet ir ištekėjo: „Mano vestuvės buvo netradicinės, vienu metu tuokėsi daugiau nei 70 porų. Manęs išsižadėjo tėtis, kuris su mano vyru taip niekada ir nesusipažino. Bet į vestuves atvyko močiutė, kuri pasakė: „Velniop visus nusistatymus, mano anūkė tuokiasi ir aš tikrai važiuoju į jos vestuves“.
Debra liko gyventi savo naujuose namuose – bendruomenėje, kurioje vyravo labai griežtos ir daug kam absoliučiai nesuvokiamos taisyklės, kurias nustatydavo bendruomenės vadas.
„Kartą jis pranešė, jog nuo rytojaus visi privalo mesti rūkyti. Prasidėjo masinė psichozė. Keli tūkstančiai žmonių nežinojo, kur dėtis, todėl valgė viską iš eilės – moliūgų sėklas, saulėgrąžas, čiulpė vaikiškus čiulptukus. Užtruko porą metų, bet dramą išgyveno. Tik pasibaigus šiam vidiniam skandalui buvo pranešta apie dar vieną. Vadas pasakė: visi privalome susikeisti partneriais ir, išsiskyrę su savo antrąja puse, rasti naują komunoje gyvenantį žmogų, su kuriuo pradėti naują šeimyninį gyvenimą. Labai daug bendruomenėje gyvenančių žmonių nenorėjo to daryti, todėl bendruomenę paliko. Mes buvome vieni iš jų“, – prisiminė Debra.
Deja, bet bendruomenėje buvo ir dar viena taisyklė.
„Čia pinigai neegzistavo. Viskas buvo mainoma – maistas, drabužiai ir paslaugos. Ir jei tu dirbdavai, savo pinigus turėdavai atiduoti bendruomenės vadui. Todėl nusprendus palikti komuną, buvau visiškai basa – neturėjau nei santaupų, nei gyvenamo ploto“, – atvėrė moteris.
Debra buvo priversta grįžti į normalų gyvenimą, kuris jai pasirodė svetimas ir baisus. Sušlubavus sveikatai ji nusprendė palikti nieko apie tai nenutuokiantį savo vyrą. Ji papasakojo, kur gyvenimas nuvedė, kodėl jos namuose pilna tualetinio popieriaus ritinėlių ir galima suskaičiuoti tūkstančius arbatos maišelių ir kaip iš uždaros mergaitės virto pasitikėjimu savimi trykštančiu žmogumi.
