Šią vasarą aktorė T.Vaškevičiūtė repetavo naują vaidmenį spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“, kurio premjerą žiūrovai išvys rugsėjo viduryje. Taip pat su Nacionaliniu dramos teatru gastroliavo užsienyje ir baigė filmuotis 12 dalių seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“.
Dešimt dienų atostogų su gyvenimo draugu aktoriumi Tadu Grynu (33 m.) praleido Sicilijoje.
Auksinio scenos kryžiaus laureatę kino žiūrovai įsidėmėjo filmuose „Duburys“, „Anarchija Žirmūnuose“, „Nesamasis laikas“, serialų trilogijoje „Nemylimi“, „Svetimi“, „Pasmerkti“.
2012 metais festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai Tomą išrinko geriausia metų kino aktore.
Netrukus LRT televizijoje pasirodysiantis serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakos apie 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymą ir po to nutikusius įvykius.
Tai istorija apie du draugus, kuriuos išskyrė fronto linija, suvienijo meilė Lietuvai, o vyrišką draugystę išbandė mylima moteris Marcelė (T.Vaškevičiūtė).
T.Vaškevičiūtės personažas buvo kuriamas remiantis lietuviškos žvalgybos legendos Marcelės Kubiliūtės (1898–1963) gyvenimu.
Filme Marcelė sugeba derinti visuomeninę veiklą ir asmeninį gyvenimą. Tomos herojė turi sutuoktinį Lietuvos patriotą Kostą Boreckį (Mykolas Vildžiūnas), vaiką ir iš meilės dūsaujantį gerbėją.
– Kaip reagavote gavusi kvietimą vaidinti istoriniame seriale?
– Aš žinojau, koks tai bus projektas, ir jo laukiau. Serialo filmavimas prasidėjo anksčiau, nei numatyta, – reikėjo spėti su greitai tirpstančiu sniegu. Kai pradėjome dirbti, buvo parašytos gal keturios serijos. Įsijausti į vaidmenį man padėjo knyga „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...“.
Nors seriale nėra pakartotas M.Kubiliūtės gyvenimas, jame piešiamas Lietuvos agentės, atsidavusios tėvynei, portretas. Man buvo būtina suvokti XX amžiaus pradžios istorines aplinkybes, lietuvių kovą su lenkų okupantais.
– Meilės trikampio M.Kubiliutės gyvenime nebuvo?
– Istoriniuose šaltiniuose tokių duomenų nerasta, tačiau knygoje yra pačios M.Kubiliūtės įrašytas sakinys, kad ji atlikdama užduotį turėjo intymių santykių su tam tikru vyru.
Knyga „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...“ man padėjo suvokti tą laikotarpį, supratau, kokia Marcelė buvo stipri ir ryžtinga patriotė.
M.Kubiliūtė atidavė daug jėgų kovai už laisvą Lietuvą, ištvėrė Sibiro kančias, tačiau nesulaukė dienos, kai šalis atsikratė okupantų.
– Seriale yra meilės trikampis – Marcelė turi sutuoktinį, tačiau jai neabejingas ir kitas vyras, kurį ji laiko draugu. Ar pati kada nors buvote patekusi į meilės trikampį?
– Neteko būti tokioje situacijoje.
– Režisieriaus M.Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ jūsų sutuoktinį vaidina mylimasis Tadas Grynas. Kada artimus santykius, įsimylėjimą vaidinti lengviau – su gyvenimo draugu ar su svetimu aktoriumi?
– Gali būti įvairiai. Iš pradžių repetavau su kitu aktoriumi, bet paskutinę akimirką tą vaidmenį gavo Tadas.
Nebuvo laiko galvoti, kaip abiem įsijausti į partnerystę, kėlėme vienintelį klausimą – kaip sukurti scenarijuje aprašytą porą ir jos santykius.
O šiaip man sekasi su partneriais. Seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“ turiu gerą vyrą. Su Mykolu filmavimo aikštelėje puikiai sutarėme, jis yra artimas mano ir Tado draugas.
– Jūsų herojų likimai labai įvairūs – nuo valiūkiškos lengvabūdės, skausmingų išgyvenimų talžomos nelaimėlės iki aistringos meilės ištroškusios senmergės. Kokios herojės nesate vaidinusi?
– Keista, bet nevaidinau nė vienoje Williamo Shakespeare’o pjesėje. Gal kada nors.
– Ar kurdama personažus dažnai randate sąsajų su savo gyvenimu?
– Dažnai randu šį tą artimo. Kartais tai vienas sakinys, kartais visa istorija.
Būna, kad nepritariu personažo veiksmams, tačiau pasitelkus fantaziją ir prasidėjus kūrybai atsiveria savotiškas kelias – einu juo net ir tuomet, jei personažo gyvenimo būdas man nepriimtinas.
Kai kurie vaidmenys atima daug dvasinių jėgų, bet savotiškai gydo, švarina sielą.
Pavyzdžiui, man yra šventė vaidinti spektaklyje „Mūsų klasė“. Jame nagrinėjama Holokausto tema ir bendraklasių santykiai.
Kai išgyveni tą spektaklį nuo pradžios iki galo, kitaip vertini savo problemas. Man jis daug kartų yra padėjęs išsivaduoti iš nevilties.
Vaidinu 21 metų merginą, kurią sudegino kluone su kitais miestelio žydais. Iš klasės ji miršta antra, prieš tai lazdomis bendraklasiai gatvėje uždaužo Jokūbą.
Nagrinėjama tragiška tema, bet iš tiesų šis spektaklis viltingas, po jo tampu laimingesnė ir švaresnė, dar kartą įvertinu, koks džiaugsmingas yra gyvenimas.
– Ar dažnai patenkate į tokias situacijas, kuriose atsiduria jūsų herojės?
– Tūkstantį kartų mažiau visko yra įvykę. 2014 metais suskaičiavau, kad scenoje ir ekrane turėjau 26 vyrus, 10 vaikų, vieną mylimą moterį, penkis kartus numiriau, du žmones nužudžiau.
Vedybų ir skyrybų neskaičiavau. Nuo to laiko vyrų skaičius dar padidėjo.
Tikrovėje taip gyventi nespėčiau. (Juokiasi.)
– Gal vaidyba bent kartais persikelia į buitį?
– Kaip personažai su draugu namuose nebendraujame, tačiau per atostogas prasideda mūsų namų teatras. Keliaudami visada susikuriame kokius nors personažus, laidas ir nufilmuojame.
Šią vasarą Sicilijoje su Tadu buvome tapę rusų turistų pora, kuriančia vaizdo tinklaraštį. Buvo labai linksma. Savo buitinę kūrybą saugome, kartais tuos trumpus filmukus draugams parodome.
– Ar dviem menininkams lengva susidoroti su buitimi?
– O ką daryti? Neturime kur dėtis. Tačiau nėra surežisuoto darbų pasidalijimo. Kas ką nori, tas tą daro. Pavyzdžiui, aš visada skalbiu, nes man tai patinka. Mėgstu ruošti valgį, gražiai padengti stalą.
– Kaip puoselėjate santykius?
– Gal tiesiog mums smagu būti kartu. Esame skirtingi, individualistai, stengiamės nevaržyti vienas kito laisvės, netrokštame ištirpti vienas kitame ar susitapatinti.
– Tikriausiai neretai sulaukiate klausimų apie vestuves ir vaikus?
– Esu klasikinio požiūrio moteris. Gal ir įstengčiau savo antrajai pusei pasipiršti, bet to nenoriu. O apie santuokos perspektyvas reikėtų klausti Tado. Nesakome, kad niekada nesituoksime, o vaikai turi ateiti savo laiku, čia neįmanoma suplanuoti.
– Koks vaidybos žanras jums artimiausias?
– Man daug kas patinka. Jaunystėje labiau norėjosi dramų, kuriose tik juoda ir balta, dabar labiau džiaugiuosi spalvingais vaidmenimis.
– Lengva scenoje ar ekrane numirti?
– Mirtis – įdomi tema, daug ko apie ją nežinau. Jaučiu tam tikrą mirties baimę, bet dar nesuvokiu, iš kokio taško į ją žiūriu.
Vasarą buvo mano 30-metis. Pasijutau keistai, ėmiau galvoti apie bėgantį laiką. Tada godžiai užsimaniau visokių dalykų. Dirbau, radusi laiko bet kokia proga lankiau parodas, koncertus, vakarėlius. Buvau kaip apsėsta.
Jaučiau, kad reikia skubėti, vytis gyvenimą. Turbūt tai ir buvo tam tikra mirties baimės forma. Dabar tempas nurimo, randu vidinę pusiausvyrą ir draugystę su laiku.
Vaidinti mirtį buvo lengva. Gal mirtis tokia yra iš tikrųjų, gal tik likusiems gyviesiems sunku?
Kita vertus, scenoje numirti daug talento nereikia. Daug svarbiau, ką nuveiki iki tos akimirkos. Gyvenime – taip pat.
Užkirto kelią perversmui
M.Kubiliūtei buvo vos per 20 metų, kai jos rankose atsidūrė Lietuvos likimas.
1918–1925 metais ji dirbo Lietuvos žvalgyboje.
1919-aisiais M.Kubiliūtė daug prisidėjo, kad Lietuvoje žlugtų perversmas, kurį planavo POW (Polska Organizacja Wojskowa – Lenkų karinė organizacija).
M.Kubiliūtė sumanė pagrobti iš POW štabo slaptus dokumentus ir perdavė juos Lietuvos pareigūnams. Po šios operacijos maištininkų organizacija buvo likviduota.
1925–1940 metais M.Kubiliūtė buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, pirmoji sekretorė.
1941-aisiais ji įsitraukė į antisovietinį pogrindį. Per nacių okupaciją taip pat dirbo pogrindinį darbą, gelbėjo žydus.
1944 metais NKVD buvo suimta ir devynis mėnesius tardoma kalėjime, vėliau penkeriems metams ištremta į Sibirą.
Sovietų saugumas M.Kubiliūtę persekiojo ir grįžusią iš tremties. Ji buvo palikta ramybėje tik 1957 metais, kai paaiškėjo, kad serga kaulų tuberkulioze.
M.Kubiliūtė mirė 1963-iaisiais, palikusi keturiuose sąsiuvinio lapuose surašytus prisiminimus. Vėliau jie kartu su M.Kubiliūtės bendražygių prisiminimais buvo sudėti į knygą „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...“.
