Pasiūlymai filmuotis S.Janušauskaitę užgriuvo po armėnų režisierės Anos Melikjan filmo „Žvaigždė“ (2014 m.) premjeros.
S.Janušauskaitei Margaritos vaidmuo Sočyje vykusiuose kino apdovanojimuose „Kinotauras“ padėjo pelnyti geriausios aktorės vardą bei Maskvoje laimėti „Auksinį erelį“. Ji buvo nominuota laimėti Nacionalinę Rusijos kino premiją „Nika“.
Šiemet birželį lietuvė vėl dalyvavo „Kinotaure“. Režisieriaus Antono Bilžo fantastinė komedija „Svajonių žuvis“, kuriame Severija atliko pagrindinį vaidmenį, buvo tarp festivalio nominantų.
Neseniai Severija baigė filmuotis dideles viltis puoselėjančiame rusų seriale „Optimistai“, kuriame pasakojama apie šeštojo dešimtmečio jaunuosius komunistų diplomatus. Kokybės ženklą serialui suteikia ne tik talentingi aktoriai, bet ir režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio bei prodiuserio Valerijaus Todorovskio pavardės.
S.Janušauskaitė vaidina latvių kilmės amerikietę Rūtą – komunistę, pasiprašiusią sovietinio prieglobsčio. Ji yra informacinio-analitinio skyriaus prie Užsienio reikalų ministerijos vadovė.
Ne mažiau svarbi misija S.Janušauskaitei teko šį birželį pradėtame filmuoti režisieriaus Tomo Tykwerio, kuris sukūrė filmus „Debesų žemėlapis“, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, „Myliu tave, Paryžiau“ ir „Bėk, Lola, bėk“, seriale „Babilonas Berlynas“.
Kriminalinis serialas atvers duris į policijos inspektoriaus Gereono Ratho kasdienybę, kurioje gausu korumpuotų politikų, narkotikų, žudynių, prostitucijos. Vokietijoje vykstantys filmavimai turėtų priblokšti autentiškumu. Bandoma atkurti kuo tikslesnį antrojo dešimtmečio Berlyno vaizdą su tamsiomis prekyvietėmis, purvinais ir pavojingais skersgatviais.
Vieną pagrindinių vaidmenų atliekanti S.Janušauskaitė seriale įkūnys neigiamus personažus – rusų grafienę bei kabareto atlikėją.
Pas garsųjį T.Tykwerį, kuris dažnai dirba su Holivudo žvaigždėmis, Severija pateko dėl lemtingo atsitiktinumo. Vokiečių režisierius ieškojo rusų aktorės ir kreipėsi į Europos kino rinkoje dirbantį rusų aktorių Ivaną Švedovą, kad jis rekomenduotų geriausią savo šalies aktorę.
I.Švedovas pasiūlė Severiją. T.Tykweris bandė suabejoti: „Tu tikrai manai, kad tai geriausia rusų aktorė?“ Tuomet Ivanas pasiūlė režisieriui pažiūrėti „Žvaigždę“. Po peržiūros jam neliko abejonių dėl pasirinkimo.
Netrukus lietuvė pradės filmuotis dar viename Rusijos seriale. Eilėje – dar vienas filmavimasis. „Jei pavyks, bandysiu aprėpti viską“, – sakė aktorė.
– Realiais įvykiais paremtas tiek rusų, tiek vokiečių serialas. Ar nėra sunku įsikūnyti į istorijos paženklintas asmenybes, nubraukti nepažįstamas praeities dulkes?
– Tokio pobūdžio filmams rengiamasi kelerius metus, didelį darbą atlieka kostiumų dailininkai, grimuotojai. Autentiškas interjeras, apranga padeda suprasti to laiko dvasią. Aš turėjau netgi bloknotą ir pieštuką iš gūdaus sovietinio laikmečio.
Yra išlikę nemažai informacijos apie scenarijuje aprašomus įvykius, mus konsultavo tais metais dirbę užsienio reikalų skyriaus atstovai.
Komunistės Rūtos vaidmuo nėra vienalytis. Nors iš dalies viską sieja politinė linija, seriale nagrinėjami herojų asmeniniai potyriai tomis istorinėmis aplinkybėmis. Esu patenkinta tuo, kas buvo padaryta. 16 serijų serialas „Optimistai“ bus rodomas 2017 metais.
Šiaip vengiu dirbti serialuose. Tačiau taip jau yra, kad autorinį filmą susukti sunku, sudėtinga gauti finansavimą. Renkuosi kokybiškus serialus, kuriuos kuria aukšto lygio režisieriai.
Žinoma, egzistuoja ir juodoji serialo dalis – didelė sparta, daugybė teksto. Aktoriams, kurie pripratę prie kino, norisi dirbti lėčiau, ilgiau nagrinėti vaidmenį, bet laikas nepaliaujamai tiksi ir turi būti visada pasiruošęs. „Optimistus“ nufilmavome per pusę metų. Darbas vykdavo vos ne kasdien, mažiausiai po 12 valandų.
Grįždavau po darbo devintą valandą vakaro, pavalgiusi dar kokias tris valandas kaldavau tekstą, šeštą valandą ryto turėdavau keltis.
– Ar politinis serialas nesusidūrė su dabartinės Rusijos valdžios cenzūra?
– Deja, cenzūra visur egzistuoja. Aš nežinau, kaip režisieriui pavyks viską sklandžiai sumontuoti, nes jei nori Rusijos televizijoje rodyti panašaus pobūdžio medžiagą, turi būti labai gudrus.
Bet dabar mano kūrybinės mintys klajoja Berlyno gatvėmis, ten vaizduotei reikia leisti persikelti į XX amžiaus pradžią. Serialą planuojama baigti gruodį.
– Šiemet kino festivalyje „Kinotauras“ filmas „Svajonių žuvis“ buvo nominuotas tapti geriausiu metų filmu. Kritikai ir žiniasklaida filmą įvertino itin palankiai, tačiau, visų nuostabai, jis negavo nė vieno apdovanojimo.
– „Kinotauras“, kaip ir daugelis kino festivalių, metams bėgant tampa vis komerciškesnis. Prieš dvejus metus su „Žvaigžde“ dar suspėjau papulti į nuvažiuojantį gero kino aukso amžių.
Šiemet nuojauta kuždėjo, kad „Svajonių žuvis“ nebus įvertinta tinkamai. Dėl to, kad savo menine verte tai ne rusiškas filmas. Man užteko pažiūrėti, kas sėdi vertinimo komisijoje, ir tapo aišku.
Kai komisijai vadovauja žmogus, režisavęs abejotinos meninės vertės komercinį filmą, jis niekada nepaskelbs „Svajonių žuvies“ laureatu. Tai visiškai kitas meninis kalibras. Man šis filmas labai brangus, jame turėjau absoliučią kūrybinę laisvę.
Tai graži istorija apie vyro vidurio amžiaus krizę. Vyro santykis su fiziologija ir pasaulėžiūra rodoma per tam tikrus simbolius, metaforas. Daug kas sakė, kad filmas sukurtas Davido Lyncho stiliumi.
Pagrindinis šios istorijos veikėjas – korektorius Romanas (aktorius Vladimiras Mišukovas), kuris atvyko į nedidelį viešbutį Estijos paplūdimyje redaguoti enciklopedijos apie jūrų gyventojus.
Maudydamasis jūroje Romanas vos nenuskęsta, bet jį išgelbėja mano personažė Helena, paslaptinga gražuolė – gal undinė, gal vietos gyventoja, o gal Romano vaizduotės vaisius. Pavergtasis Romanas kviečia ją ant kranto, o Helena pareiškia, kad gyvens su juo iki pat mirties. Tarp jų užsimezga aistringas romanas.
– Šio filmo režisierius ir kritikai jūsų grožiui, seksualumui ir talentui dedikavo vos ne odes. Netgi buvo pareikšta, kad tokių scenų su apnuogintu moters kūnu šiandien negali suvaidinti nė viena rusų aktorė – nepakaks laisvės, seksualumo, drąsos ir paslaptingumo. Kaip ruošėtės erotinėms scenoms?
– Cenzūruotame rusų kine, kur daug kas iškarpoma, kur bandoma įteigti, jog žmonės nesimyli bei seksas neegzistuoja, „Svajonių žuvis“ buvo drąsus filmas.
Nors ir čia nemažai erotinių scenų buvo iškirpta, filmas tarp rusų aktorių sukėlė didžiulį ažiotažą ir savotišką pavydą: „Na, matote, kokia laisvė.“
Pasirodyti ekrane nuogai yra paprasta, juk iš principo kiekviena drąsesnė aktorė tai gali. Juo labiau kad rinka perpildyta nuogo kūno. Tačiau „Svajonių žuvyje“ svarbiau nei nuogas kūnas buvo tam tikras energijos užtaisas, nesuvaidinta chemija tarp personažų.
Erotinėms scenoms specialiai nesiruošiu. Žinau, kad kurios aktorės yra pernelyg susitelkusios į savo išorę. Aš esu iš tų aktorių, kurioms patinka kūno netobulumas. Todėl tiek savo, tiek kitų kūną vertinu kitaip, žaviuosi savotiška antiestetika.
Vaidinti erotinėse scenose man tas pat, kas sėdėti virtuvėje prie stalo ir rėžti monologą apie buitį. Dirbant su profesionalais erotinės scenos nufilmuojamos labai greitai – vienas, du, ir viskas.
Antra vertus, džiaugiuosi, kad mano vaidmenys yra įvairūs, neleidžiantys klijuoti stereotipinių etikečių. Pavyzdžiui, „Optimistuose“ mano herojė duoklę atiduoda intelektui, erotinių scenų nėra.
– Dėl filmo „Žvaigždė“, kur vaidinate turtingą, šaltą moterį, jūs ne tik per tris mėnesius išmokote rusų kalbą, vairuoti automobilį, nors vairuotojo pažymėjimo iki šiol neturite, bet ir sutikote pakoreguoti savo kūną. Grimuotojai jums „pagamino“ keliais dydžiais iškilesnę krūtinę, kurią prieš kiekvieną filmavimą po tris valandas „montuodavo“ prie kūno. Kaip jautėtės su dideliu biustu?
– Mano herojei to reikėjo. Aš pati pasididinti krūtinės niekada nenorėčiau. Išoriškai buvo baisu, nuo papildomo svorio labai skaudėjo nugarą. Nesuprantu tų moterų, kurios gulasi po skalpeliu.
– Nors išmokote beveik be akcento kalbėti rusiškai, jus „Žvaigždėje“ įgarsino klasikos dainininkė.
– Ir tai buvo puiku, nes ji kalbėjo mano balsu – tas pats tembras, intonacija. Apima neapsakomas jausmas, žinant, jog kažkur gyvena moteris, turinti balsą, identišką manajam.
Tos moters nesu mačiusi, tačiau jei vėl reikės mane įgarsinti, norėčiau, kad tai darytų mano balso antrininkė.
– Dabar Berlyne su kūrybine grupe kalbate angliškai, o jūsų herojė turi pasitelkti rusų, vokiečių, prancūzų kalbas. Dviejų pastarųjų kalbų iki filmavimo nemokėjote, bet dėl vaidmens teko išmokti jomis ne tik kalbėti, bet ir dainuoti. Ką dar teko padaryti dėl vaidmens?
– „Optimistams“ reikėjo plaukus užsiauginti, man raitė ir suko visokias šukuosenas. Seriale „Babilonas Berlynas“ turiu būti trumpaplaukė, tad prieš skrydį į Berlyną be gailesčio plaukus nusirėžiau.
Filmui „Svajonių žuvis“ man priaugino plaukų sruogas. Atrodė įspūdingai, bet jaučiausi siaubingai ir nenatūraliai.
– Festivaliuose, filmų premjerose esate šalia garsių rusų kino grandų. Kokie tie žmonės iš arti? Ar lengva su jais rasti bendrą kalbą?
– Stipriausi ir talentingiausi aktoriai elgiasi kukliausiai. O kuo mažesnis artistas, tuo jis garsiau kalba, garsiau rodo save, reiškiasi.
Rusijoje sutikau daug brangių ir mylimų rusų kino kūrėjų, kurie yra pasaulietiški, apolitiški žmonės.
– Kur paprastai apsistojate užsienyje kuriant filmą?
– Rusijoje gyvenu nuomojamame bute. Žinoma, ten viskas svetima, juk ne namai. Bet priprantu.
Pastarąjį kartą gyvenau labai gražiame bute 8-ajame namo aukšte, pro langus mačiau upę, dangoraižius, vakarais dangų nutvieksdavo romantiški saulėlydžiai.
Ir Berlyne įsikūriau fantastiškoje vietoje, miesto centre prie pat aikštės. Kai turiu laisvų dienų, mėgstu apsilankyti Paveikslų galerijoje, kur yra viena geriausių Europos senųjų meistrų dailės darbų kolekcija.
Turiu porą agentų, kurie rūpinasi organizaciniais reikalais, – skrydžiais, įsikūrimu, gyvenimo sąlygomis. Tai yra normalu ir labai tikslinga, nes po to nereikia dėl įvairių smulkmenų sukti galvos.
Svarbiausias pageidavimas, kad tarp filmavimų būtų galima grįžti namo į Vilnių pas devynmetį sūnų.
– Tikriausiai dėkojate likimui, kad jis jus išstūmė iš Lietuvos ir leido išbandyti plačius kinematografijos vandenis?
– Jeigu būčiau bijojusi peržengti savo ribas, viso to nebūtų atsitikę. Man iš pradžių daug kas sakė: „Kur tu eini? Kam tau Rusija?“ Reikėjo drąsos priimti kai kuriuos sprendimus.
Ir realybė dabar tokia, kad nesėdžiu Rusijoje ant ledo su pačiūžomis kokiame nors TV projekte, o Berlyne filmuojuosi su T.Tykweriu. Niekas nesugadino mano vaidybinės biografijos.
– Susidarė įspūdis, kad turite gerą intuiciją pasirinkdama filmo scenarijus?
– Nesakyčiau. Yra filmų, kuriuose aš nusifilmavau, bet apie juos nekalbu. Nesu iš tų aktorių, kurios nedaro klaidų. Tačiau nusvilusi žinau, kad su tuo režisieriumi daugiau niekada nedirbsiu.
Man nepatinka techniškai, sausai atliekamas darbas. Negaliu priprasti prie diletantų.
Liūdna matyti, kaip Lietuvoje sunkiai kelią stumiasi autorinis kinas. Esu patvirtinta režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filme „Izaokas“ . Labai laukiu kūrybinio proceso pradžios, nes yra suburtas įdomus aktorių kolektyvas.
– Aktoriaus profesija finansine prasme nėra stabili. Ar dabar jau galite gyventi be rūpesčių?
– Galiu gyventi be rūpesčių, bet keičiasi pinigų sąvoka. Kai turi galimybę uždirbti, supranti, kiek mažai tau reikia pinigų. Dėl to esu laiminga. Pastaraisiais metais dalį uždarbio paaukoju labdarai, remiu debiutuojančių kūrėjų kino projektus.
Pinigai suteikia laisvę, bet aš esu laisva viduje. Kita vertus, su pinigais niekada nemokėjau elgtis protingai, lengvai juos išleidžiu.
Tad pamaniau, kad geriau juos padovanoti tiems, kuriems jie labai būtini. Žinoma, nesu išprotėjusi, pasilieku pinigų ir sau.
– Ar sūnus jau priprato prie dažnų motinos išvykų?
– Taip, visiškai. Dovydas eis į trečią klasę. Po užsienius mokslo metais netampau vaiko su savimi.
Kol nebūnu namuose, sūnumi rūpinasi vyras, mano tėvai daug padeda.
– Atstumas ir laikas, praleistas atskirai, sutuoktiniams neretai yra didelis išbandymas.
– Viskas priklauso nuo žmonių požiūrio į santuoką ir pagarbos vienas kitam. Atstumas daro savo darbą, bet reikia kalbėtis, susitarti. Aš gyvenu laimingai.
Grįžusi iš filmavimų į namus nieko neplanuoju, viską paleidžiu savieigai, mėgaujuosi kiekviena diena.
– Ar daug gimtadienių šventėte filmavimo aikštelėse?
– Daug. Rusai mėgsta švęsti. Pas A.Popogrbeskį gimtadieniai vykdavo vos ne kasdien, nes seriale „Optimistai“ dirbo keli šimtai žmonių.
– Ar filmavimo metu režisieriai kūrybinės komandos nariams taiko kokias nors nuobaudas už tvarkos pažeidimus?
– Taiko. Dažniausiai už prasižengimą reikia susimokėti šampanu arba viskiu. Per ilgą filmavimą susidaro nemažas kiekis alkoholinių gėrimų. Jie būna panaudojami baigiamajame vakarėlyje.
Aš filmavimo aikštelėje stengiuosi elgtis drausmingai, tad gal tik kartą šampano butelį turėjau atnešti.
Vokietijoje tokių žaidimų nėra, egzistuoja griežtas požiūris į darbą. Taip pat ten niekas neskuba megzti draugysčių, nėra vakarojimo su širdį virpinančiais pokalbiais.
Nemažai serialo „Babilonas Berlynas“ aktorių dirba Holivude. Iš pradžių jaučiau jų nepasitikėjimą, atšiaurumą savo atžvilgiu, tarsi jie sakytų: „Kaip tu, kažkokia rytų europietė, gavai vieną pagrindinių vaidmenų? Iš kur čia atsiradai?“
Bet pamatę, kaip dirbu, pakeitė požiūrį – ėmė tirpdyti ledus savo širdyse ir net negaili pagyrimų.
– Neretai aktoriai jėgas išbando ir įvairiuose šou projektuose – šoka, dainuoja, čiuožia ant ledo ar veda pramogines laidas.
– Tokių dalykų man nesiūlo, nes žino, kas esu per paukštis. Mane domina tik kinas, talentingi režisieriai, įdomūs scenarijai. Kol kas savo vaidmenimis noriu auginti profesinį lygį.
