Šeši ilgametražiai, du trumpametražiai filmai, muzikinis vaizdo klipas. Toks pernai „Kino pavasaryje“ geriausia aktore pripažintos A.Diržiūtės kraitis.
Lietuvių kilmės JAV režisieriaus Mariaus Markevičiaus (39 m.) juostoje „Tarp pilkų debesų“ ji įkūnijo 1940–1941 metų Kauno moksleivę Joaną, kurios artimieji buvo ištremti į Sibirą. Joana tremties išvengė, nes su šeima pabėgo į Vokietiją.
Filmas kuriamas pagal lietuvių kilmės JAV rašytojos Rūtos Šepetys (48 m.) to paties pavadinimo romaną.
– Sovietmetis, prieškario bei pokario tremtys į Sibirą jums žinomi tik iš istorijos pamokų ir senelių pasakojimų.
– Taip. Tačiau tas laikas giliai įsirėžęs į pasąmonę. Žinau, kad močiutė iš tėčio pusės Sibiro tremtyje sugebėjo netgi tapti geriausia traktorininke, žmonės juk buvo priversti prisitaikyti, kad išgyventų.
R.Šepetys knygoje apie Sibiro tremtį „Tarp pilkų debesų“ aprašyta istorija yra įkvėpta tikrų įvykių. Pagrindinės herojės prototipas yra reali, iki šiol gyvenanti moteris.
Ji buvo susitikusi su pagrindinio vaidmens atlikėja Bel Powley.
– Pagrindinius vaidmenis atliekantiems užsieniečiams tikriausiai buvo sunku suvokti sovietmečio trėmimus?
– Užsieniečiai apie tragišką Lietuvos praeitį visiškai nieko nežinojo, tie įvykiai juos šiurpino ir stebino.
Tačiau aktoriai meistriškai atskleidė savo personažus. Manau, nežinojimas jiems leido kitaip pažvelgti į istoriją.
Romanas „Tarp pilkų debesų“ labai populiarus užsienyje, jis išverstas į 26 kalbas ir išleistas 45 šalyse.
– Kokia yra jūsų herojė?
– Joana vitališka, beatodairiška, drąsi, energinga, trokštanti mylėti.
– Kas buvo sunkiausia įsijaučiant į vaidmenį?
– Man jau 24 metai. Teko atsukti laiką ir grįžti į paauglystę. Šešiolikos metų nebuvau vitališka, trykštanti džiaugsmu.
Buvau pikta, juodai besirengianti paauglė. Vaikščiojau su kerziniais batais, apsikarsčiusi metalinėmis grandinėmis. Laisvalaikiu be atvangos skaičiau knygas.
Tad kurdama vaidmenį ieškojau atitikmenų ne su savimi, o su šalia esančiais žmonėmis, stengiausi prisiminti bendraklasius, draugus.
– Ar „Tarp pilkų debesų“ buvo sudėtingų scenų?
– Kai filmavome pajūryje, vienoje scenoje man ir dar porai aktorių teko nuogiems lakstyti jūra. Tačiau man neteko perteikti dramatiškų ir skaudžių išgyvenimų.
– Ar sunku nusirengti prieš kameras?
– Kai turi paaiškinimą, kodėl apsinuoginimas yra reikalingas, nuogumo nesureikšmini. Be to, reginys, kai mes bėgame vasaros dieną vandeniu nuogi, ekrane truks vos kelias sekundes.
– Kokia buvo jūsų pirma reakcija sužinojus, kad „Sangailės vasaroje“ turėsite vaidinti paauglę lesbietę?
– Labai gera. Kad kuo geriau įsigilinčiau į vaidmenį, pažiūrėjau Amerikoje sukurtą serialą apie homoseksualių žmonių meilę. Taip pat kalbėjausi su homoseksualiomis draugėmis. Tėvai labai normaliai priėmė filmą, ramiai reagavo į erotines scenas.
– Esate dalyvavusi ne vienose gėjų eitynėse. Kaip manote, ar Lietuvoje turėtų būti leidžiama gėjams ir lesbietėms tuoktis?
– Nematau santuokos prasmės nei bažnytine, nei civiline prasme. Esu įsitikinusi, kad žmonių santykiai nepriklauso nuo vedybų dokumento. Niekada nesvajojau apie ilgą nuotakos suknelę. Tačiau suprantu, kad kitiems žmonėms tai svarbu.
Dabar man per daug svarbi vidinė nepriklausomybė. Bet niekada nesakau „niekada“. Meilė nepriklauso nuo lyties. Jei pora nori santuokos, tegu tuokiasi. Nesvarbu, ji homoseksuali ar heteroseksuali. Tikrai nesuprantu, kodėl heteroseksualios poros gali tuoktis, o homoseksualios – ne.
– Ar meilės jausmas jums labiau padeda kuriant vaidmenį ar trukdo?
– Viskas priklauso nuo vaidmens. Tačiau manau, kad meilė labiau padeda kūryboje, stimuliuoja, suteikia energijos.
– Ar patirdama meilės kančias pasiduodate savigailai, ar esate linkusi į savianalizę?
– Savianalizė – vienas mėgstamiausių užsiėmimų. (Juokiasi.) Be gilių vidinių išgyvenimų aktorius niekaip negali egzistuoti.
Kai patyrusi kančias nesugebu savęs susirinkti iš pabirusių detalių, važiuoju į Vilkaviškį pas tėvus.
Būnu gamtoje, kvėpuoju grynu oru, valgau naminį maistą, pabūnu su avigane Hera. Nieko daugiau man nereikia.
Kartais užtenka niekur nekelti kojos iš savo vaikystės kambario. Turiu kelias artimas drauges, pasitikiu tik pačiais artimiausiais žmonėmis. Bet stengiuosi nekrauti savo problemų kitiems.
– Ar buitis iš jūsų atima daug laiko?
– Oi, jos galėtų ir nebūti. Iš buities darbų man patinka skalbti, tiksliau, į skalbyklę sudėti nešvarius drabužius. Labai mėgstu švara dvelkiančių skalbinių kvapą. Tačiau labai nemėgstu sukiotis prie viryklės.
Jei išalkstu, išsiverdu kokių nors grikių ir man užtenka.
– Galbūt su sėkminga kino karjera atsirado ir dėmesingų gerbėjų?
– Taip, turiu fantastiškų gerbėjų. Žinoma, daugiausia jie dėmesį rodo interneto tinkluose. Neseniai išsiaiškinau, kad viena mergina prižiūri ir pildo mano duomenis „Vikipedijoje“.
Paryžiuje turiu didelę gerbėją, kuri man siunčia ilgiausius laiškus, saldumynus, knygutes. Ji šiek tiek vyresnė už mane.
Yra nemažai gerbėjų, kurie prašo atsiųsti autografą. Tai man paglosto sielą, nors toks domėjimasis ir keistas.
Prisimenu, kai paauglystėje virpančiomis kojomis artindavausi prie savo dievinamų aktorių Valentino Novopolskio ar Rolando Kazlo, pasakydavau, kiek daug man reiškia jų kūryba. Kartais tiek nedaug tereikia iki laimės.
– Šiemet kino ekranuose pasirodys vaidybinis filmas „Charms“ apie XX amžiaus pirmosios pusės ekstravagantišką rusų rašytoją Danijilą Charmsą. Jūs vaidinote jo žmoną Mariną Malič. Filmas buvo kuriamas Sankt Peterburge ir vaizdavo šį miestą prieš blokadą. Jūs esate tos kartos žmogus, kai mokyklose į rusų kalbą jau nebuvo kreipiama daug dėmesio. Kaip sekėsi vaidinti rusiškai?
– Rusų kalbos nemoku, tad tekstą teko išmokti atmintinai. Turiu bičiulį, kuris išvertė tekstą pažodžiui, pamokė tarimo.
Mokytis vaidybiškai, kad ir nepažįstama kalba parašytą tekstą, lengviau, nei tiesiog bukai jį iškalti.
– Pernai Berlyno kino festivalyje kartu su kitais devyniais įvairių šalių aktoriais laimėjote tarptautinį apdovanojimą „European Shooting Stars“, skirtą kylančioms kino žvaigždėms. Prizus įteikė Holivudo aktorė Natalie Portman. Kokios naudos jums davė šitoks įvertinimas?
– Užmezgiau gražius santykius su perspektyviais užsienio aktoriais, tarptautinėmis prodiuserių kompanijomis.
Kartu su manimi apdovanojimus gavo jau neblogai kino pasaulyje žinomi aktoriai. Pavyzdžiui, daug kas žino jauną, bet patyrusią britų aktorę Maisie Williams. Ji pažįstama iš serialo „Sostų karai“. Taip pat islandė Hera Hilmar turi nemažą aktorinę patirtį. Ji vaidino filme „Penktoji valdžia“, seriale „Da Vinčio demonai“.
– Kokių turite silpnybių?
– Labai mėgstu šokoladu glaistytus varškės sūrelius. Apskritai dievinu visus pieno produktus. Taip pat man labai svarbus ryto ritualas. Jeigu jis būna pažeistas, tampu labai pikta.
Atsikėlusi būtinai turiu padaryti mankštą, nusiprausti duše, išgerti stiprios kavos, suvalgyti tam tikrų grūdų mišinį, tuomet – dribsnių su pasukomis, o jau tada galiu pradėti gyventi.
Kadangi esu temperamentinga ir choleriška, man reikia, kad įvykiai rutuliotųsi griežtai nustatyta tvarka ir ritmu.
– Ko dar norėtumėte išmokti?
– Vairuoti automobilį ir plaukti.
– Ar yra kas nors, ko nepadarytumėte net dėl geidžiamo vaidmens?
– Sutikčiau padaryti viską, jeigu tai būtų motyvuota, pagrįsta ir reikalinga.
Tikrai sutikčiau ir priaugti, ir numesti daug svorio, galėčiau nusiskusti plikai. Kuo viskas sudėtingiau, tuo įdomiau.
– Negi sutiktumėte priaugti, pavyzdžiui, 20 kilogramų?
– Žinoma, tuomet kas dieną valgyčiau daug šokoladinių sūrelių.
Meilė įsižiebė Sibire
Filmas „Tarp pilkų debesų“ pasakoja apie jauną merginą Liną (Bel Powley), kuri su šeima 1941-aisiais ištremiama į Sibirą.
Nepakeliamos gyvenimo sąlygos netrukdo įsižiebti jausmams – mergina sutinka į atšiaurų kraštą taip pat nublokštą bendraamžį Andrių (Jonahas Haueris-Kingas).
Juostoje, kuri ekranuose turėtų pasirodyti ateinančiais metais, taip pat vaidina serialo „Vikingai“ žvaigždė Peteris Franzenas, „Sostų karų“ aktorius Jamesas Cosmo, lietuvių aktoriai Gabija Jaraminaitė, Ramūnas Cicėnas, Darius Meškauskas.
