Kai kalbiesi su daugiau nei 150 vaidmenų kine, TV ir teatre sukūrusia aktore, nė akimirką nešauna į galvą, kad ji įžengusi į devintą dešimtį.
Judri, emocinga, energijos kupina moteris elgesiu primena išdykusią paauglę. Pokalbio pabaigoje pakštelėjusi į skruostą, ji suskubo valyti lūpų dažus: „Nenoriu, kad tavo žmona ar draugė ką pamanytų.“
Kad emigrantų iš Lietuvos šeimoje Kanadoje gimusi mergaitė turi ypatingą talentą, pastebėjo dar jos darželio auklėtoja. Tai jos patarta Rūtos Kilmonis (tikroji aktorės pavardė) šeima penktajame dešimtmetyje persikraustė į Los Andželą.
Visa kita – jau istorija. Aktorė į Holivudą prasimušė dar paauglystėje, jos žvaigždė ryškiai spindėjo ne vieną dešimtmetį.
Nors amerikiečiai jos vardą rašo „Ruta“, moteris niekada nesikratė lietuviškos kilmės. Priešingai – pabrėždavo ją kiekviena proga, o į tėvų gimtinę pirmąsyk atvyko dar prieš 52 metus.
Praėjusį savaitgalį ji Lietuvoje vėl maudėsi dėmesio spinduliuose – Prienų rajone surengtame Pasaulio jaunimo lietuvių susitikime rėžė įkvepiančią kalbą.
Per porą dienų įspūdingus apdarus aktorė pakeitė keletą sykių – kaip ir dera tikrai žvaigždei. „Mano mėgstamiausia spalva – spindinti“, – juokėsi Rūta Lee.
Su vyru verslininku Websteriu B.Lowe’u jaunesniuoju (pora susituokusi jau 40 metų) į Lietuvą atvykusi moteris festivalio minioje išsiskyrė ryškiai – ir didžiulėmis skrybėlėmis, ir skardžiu juoku, aidinčiu kiekviename žingsnyje.
Elegancijos pojūčio, kaip ir humoro jausmo, iš jos niekas neatims. Prisėdusi pokalbio su „TV antena“, R.Lee pasakojo apie savo dabartį, ryškiausią vaidmenį ir tai, dėl ko šįsyk kiek prisibijojo atvykti į Lietuvą.
– Lietuvoje per visą gyvenimą lankėtės keletą kartų. Kokie jausmai užplūsta čia atvykus? – paklausiau R.Lee.
– Kaip diena ir naktis skiriasi nuo dienos, kai pirmą sykį čia lankiausi 1964-aisiais. Laikais, kai beveik niekas iš Amerikos čia neįkeldavo kojos.
Kai dabar pagalvoju – labai netikėta, kad atsidūriau čia. O patekau tik todėl, kad buvau pakankamai išprotėjusi ir paskambinau tuomečiam sovietų lyderiui Nikitai Chruščiovui.
Taip susipažinau su Vytautu Zenkevičiumi, kuris tuo metu buvo SSRS ambasados JAV sekretorius, o vėliau tapo sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru.
Jis man atvėrė daug durų. Padėjo į JAV atsivežti sergančią močiutę ir į Lietuvą nukeliauti iš jos kadaise emigravusiems mano tėvui ir motinai – pirmą sykį per 35 metus.
Lietuva tada buvo liūdna, tamsi, nelaiminga vieta. Man atrodo, tada nepamačiau nė vienos šypsenos. Visi buvo labai šiurkštūs. Tokia buvo Komunistų partijos įtaka.
Šalies gamta man atrodė graži, bet visa sistema – pasibaisėtina. Turėjome kalbėti pašnibždomis, vonioje paleidę bėgti vandenį, nes žinojome, kad visur – klausymosi įranga.
Restorane duodavo telefonų knygos storio valgiaraštį, tačiau turėdavo tik porą patiekalų. Turguje nebuvo mėsos. Nekenčiau to, ką pamačiau, bet mylėjau lietuvius.
Kitos pora mano kelionių buvo kiek šviesesnės, bet vis dar jaučiau, kad jūsų šalį prispaudęs komunistų batas.
O kai atvykau prieš dešimt metų, viskas buvo apsivertę aukštyn kojomis. Daugybė gražių žmonių, kavinės, restoranai, švytintys veidai. Nuostabu matyti gražias parduotuvių vitrinas, žinoti, kad niekas neįkiš į kalėjimą už laisvą žodį.
Man atrodo, Lietuva pranoksta daugumą vietų Europoje, kurios laikomos blizgančiomis ir prabangiomis. Bravo. Tikiuosi, Dievas ir toliau šypsosis šiai šaliai.
Visa tai priklausys nuo jaunimo. Bus nelengva – pavydžiu jauniems žmonėms jaunystės, bet nepavydžiu visų iššūkių, kurie laukia. Pasaulis dabar sudėtingas, bet viena, ką nuolat kartoju: lietuviai bet kokiomis aplinkybėmis moka išgyventi.
Aš nuolat su nerimu seku žinias. Vladimiras Putinas – nenuspėjamas, o pasaulis sėdi sudėjęs rankas ir žiovauja.
Jei atvirai, net dvejojau, ar vykti į Lietuvą šį sykį. Jei rusai čia įžengtų, sienos akimirksniu būtų uždarytos, amerikiečiai – neabejoju, suimti.
Aš tikiuosi, kad dabartinis jaunimas – protingesnis už savo tėvus ir senelius. Nes išsaugoti taiką pasaulyje – labai sunki užduotis. Kartais man atrodo, kad tam reikia ateivių iš kosmoso įsikišimo.
– Atvykusi į Lietuvą ne tik kalbėjote Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, bet ir filmavotės. Koks bus jūsų vaidmuo LRT televizijos seriale „Giminės“?
– Kiek žinau, scenaristai jį parašė labai greitai, nes tai buvo netikėta idėja. Aš nesu mačiusi nė vienos „Giminių“ serijos.
Man tai sudėtingas iššūkis. Kodėl? Vaidmuo parašytas lietuvių kalba, bet šiuolaikiška, ne tokia, kokią girdėjau vaikystėje. (Juokiasi.)
Visokie „tamsta“ ir kiti įmantrūs žodžiai, kurių nė neprisimenu, nes mano tėvai buvo paprasti kaimiečiai iš Daugų, aš kalbėdama dzūkuoju. Nepamenu, kad kada būtų taip sunku išmokti eilutes. Todėl ekrane turbūt neatrodysiu kaip profesionali aktorė.
Vaidinsiu Amerikos lietuvę, kuri atvyksta perduoti velionio vyro paskutinės valios.
Gal būtų galima paprašyti, kad mano vaidmuo liktų ir kituose sezonuose? Tada galėčiau į Lietuvą atvykti kasmet. Tik norėčiau, kad tai būtų nenuoramos vaidmuo. Blogas merginas vaidinti smagiau nei geras. (Juokiasi.)
– Jus pakvietusių žmonių paprašėte pasitikti kuo kukliau. Kodėl?
– Pamenu, kaip prieš dešimt metų mane pasitiko kaip Madonną. Tai buvo neįtikėtina – daugybė kamerų, gėlių, net Lietuvos garsenybių. Gėlių buvo tiek, kad atrodė, jog mane vežanti mašina – lyg katafalkas. (Juokiasi.) Buvo smagu, bet kiek nejauku.
– Ar vis dar sutinkate žmonių, kurie nežino, kur yra Lietuva?
– Taip, ir neretai. Vis dėlto dabar jau žino kur kas daugiau.
Kai pradėjau karjerą, niekas neįsivaizdavo, kas ta Lietuva. Man ant kaklo – papuošalas su mano vardu, bet kai buvau maža mergaitė, visi manė, kad mano vardas – kažkokia klaida.
Vadindavo mane Ruth, Rita, Ronda ir visaip kitaip. Tačiau žinote ką? Dėl mano vaidmenų kine ir pasirodymų televizijoje dabar Amerikoje yra nemažai merginų, pavadintų mano vardu. Ir jos neturi nieko bendra su Lietuva. Man tai labai malonu.
– Esate sukūrusi daugybę vaidmenų. Kuris jums – pats brangiausias?
– Miuzikle „Nepaskandinamoji Molly Brown“ – apie aktyvistę ir filantropę, išsigelbėjusią iš „Titaniko“. Tai šiek tiek atspindi mano gyvenimą – atėjau iš niekur ir šį tą pasiekiau.
Žinote, ką pasakė miuziklo autorius Meredithas Wilsonas, kai pamatė, kaip atlieku tą vaidmenį? Kad, jei būčiau vaidinusi Brodvėjuje, tas miuziklas iki šiol būtų ten rodomas.
Žinoma, pirmas vaidmuo – visada ypatingas. Mano pirmas darbas buvo 1954-aisiais, filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“. Man atrodo, vaidmenį gavau dar ir todėl, kad esu lietuvė.
Kai dalyvavau aktorių atrankoje, man buvo septyniolika. Choreografas paprašė pašokti. Pašokau baleto, džiazo žingsnelius. Tada paprašė ko nors liaudiško. Na, čia mano stichija – trypiau lietuvišką suktinį. Ir iškart gavau vaidmenį.
– Bet lietuvišką kilmę lyg ir paslėpė jūsų slapyvardis.
– Kai MGM studija netikėtai suvokė, kad „Septynios nuotakos septyniems broliams“ gali tapti labai populiarus, nusprendė visas pagrindines aktores išsiųsti į skirtingas JAV dalis reklamuoti filmo. Na, tarkim, prieš fotoaparatus melžti karves, kramtyti tabaką, žaisti beisbolą – daryti viską, kad atsidurtum laikraščio pirmajame puslapyje.
Tada prodiuseriai ir pareiškė, kad negaliu būti Rūta Kilmonis, nes niekas tokio vardo neįsimins. Sutikau dėl ekrano reikalų keisti pavardę, bet ne vardą, nes jis man labai brangus.
Taip ir atsirado Rūta Lee – tai buvo vieno agento idėja. Pamaniau – skamba beveik kaip „Rūtelė“, bus įsimenama ir amerikiečiams, ir armėnams, ir žydams – kam tik nori. Ir sutikau.
Žinote, kas juokingiausia? Filmo montuotojams buvo pamiršta tai pasakyti, todėl titruose išlikau Rūta Kilmonis.
– Vaidinote su daugybe garsių žmonių, pavyzdžiui, Holivudo vyrų kompanija „The Rat Pack“, kurioje buvo Frankas Sinatra, Deanas Martinas ir kiti legendiniai veikėjai. Ko jus išmokė tokios pažintys?
– Žinote, kai vaidini su tokiais vyrais, visi įsivaizduoja, kad su jais miegi. (Juokiasi.) Bet tai netiesa. Žinote, kas man padėjo su jais gerai sutarti? Mano humoro jausmas. Galiu pažiūrėti į tris šiukšliadėžes ir įžvelgti tame ką nors juokingo.
Į kiekvieną jų bandymą merginti mokėdavau linksmai atsikirsti ir tapau geriausia jų bičiule. Tad mano patarimas merginoms: mokėkite atsimušti juoku, o ne pykčiu. Priimkite vyrų dėmesį kaip komplimentą ir nuleiskite viską juokais.
– Ar žiūrite šiais laikais kuriamus kino filmus?
– Labai retai. Mėgstamiausias mano kanalas – „Turner Classic Movies“, kuris rodo senas kino juostas.
Augau Monrealyje. Ten į kiną galėjai eiti tik 16-os, nes viename kino teatrų buvo kilęs gaisras, per kurį žuvo daug vaikų.
Todėl praleidau daugybę nuostabių filmų, sukurtų ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose. Tad dabar atsigriebiu.
Šių laikų filmuose daug mašinų lenktynių, sprogimų ir triukų, bet per mažai siužeto. Daug sekso – epizoduose, kuriuose jis visai nebūtinas. Nuobodu.
Senais laikais pagrindinei aktorei pakakdavo nusimesti petnešėlę – ir tai įkvėpdavo daugybę fantazijų apie dalykus, kurių visai nebūtina atvirai rodyti. Visai norėčiau, kad tie laikai sugrįžtų.
– Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
– Esu labai užimta, bet vaidinu, žinoma, kur kas mažiau. Esu sena moteris, tų vaidmenų, kurių norėčiau, negausiu, bet vaidinti tipiškas senutes man visai neįdomu – noriu išlikti energinga ir jaunatviška kuo ilgiau.
Kartu su aktore Debbie Reynolds vadovauju labdaros organizacijai, kuri rūpinasi žmonėmis su proto negalia.
Šiuo metu ji daugiausia dėmesio skiria iš karo zonų grįžtantiems veteranams, kurie sužaloti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Padedu rinkti pinigus šiai organizacijai.
Žinote, ką supratau? Amerikiečiai – dosniausi žmonės pasaulyje, jei tik įtikinsi juos savo tikslu.
– Vieniems Lietuvos simbolis yra trispalvė, kitiems – krepšinis, tretiems – gal net šaltibarščiai. Su kuo jūs pirmiausia siejate Lietuvą?
– Su miškais. Lietuvos gamta – nuostabi. Kažkuo primena Prancūziją. Kalifornijoje kartais atrodo, kad aplink vien laukai ir ūkiai, šimtus mylių nė vieno medžio.
Krepšiniu mažai domiuosi, nors ir turiu daugelio garsių jūsų krepšininkų nuotraukas su autografais.
Virtuvė irgi patinka – vos tik atvykusi valgiau šaltibarščių, mano vyras – barščių. Cepelinai man nepatinka, bet patinka kopūstai ir balandėliai. Tik mes mėgstame aštriau, tad visur vežiojuosi tabasko padažo – net į barščius kelis lašus įvarvinau. (Juokiasi.)
– Esate bene garsiausia lietuvė Holivudo istorijoje. Ką jums tai reiškia?
– Didžiuojuosi, kad mane taip vadina, bet nepamirškime, kad Holivude yra ir daugiau lietuvių. Pavyzdžiui, Jasonas Sudeikis – jam puikiai sekasi. Ir lietuviška pavardė visai netrukdo. (Juokiasi.)
Žinoma, visi prisimename aktorių Charlesą Bronsoną – jis buvo lietuvis, gal garsiai apie tai nešaukdavo, bet mes apie tai daug sykių kalbėjomės.
Aktorė Ann Jillian, kurios tikroji pavardė Nausėdaitė, sukūrė daug puikių vaidmenų. Dažnai matomės, ji – mūsų kaimynė. Įkvepianti moteris – filmuojantis jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, atlikta operacija, po dešimties dienų grįžo į filmavimo aikštelę. Nuostabi moteris.
