Lietuvos sostinė kelioms savaitėms buvo virtusi 1960–1962 metų Jeruzale, Vidaus reikalų ministerijos rūmai – teismo sale.
„Eichmano šou“ pasakoja apie SS karininko ir vieno pagrindinių Holokausto organizatorių A.Eichmanno teismo procesą Izraelyje. Šis nacis lemtingai prisidėjo prie to, kad buvo nužudyta maždaug šeši milijonai Europos žydų.
Už nusikaltimus žmogiškumui A.Eichmannas 1962 metų birželio 1 dieną buvo pakartas.
Mirties dieną jam buvo 56 metai. V.Martinaitis pasaulį išvydo praėjus šešeriems metams po A.Eichmanno egzekucijos.
A.Eichmanno teismo procesas buvo filmuojamas ir transliuojamas per televiziją. Dramoje „Eichmano šou“ šių transliacijų prodiuserį įkūnijo Martinas Freemanas, režisierių – Auksinio gaublio laureatas Anthony LaPaglia.
Lietuva neįsigijo teisių rodyti šį filmą, tačiau Vilniuje buvo surengta peržiūra kūrybinei grupei.
„Nenoriu vertinti savo vaidmens, bet bendrąja prasme filmas labai įdomus“, – sakė V.Martinaitis.
– Kaip buvo kuriamas jūsų sceninis įvaizdis?
– Buvo pasiūtas to laiko stiliaus kostiumas, parinkti akiniai. Esminis mano ir A.Eichmanno išvaizdos skirtumas tas, kad jo ausys buvo atlėpusios.
Todėl grimo meistrė man paausiuose priklijuodavo perkirptus ausų kištukus.
Kai mane filmuodavo iš nugaros, kištukų nebuvo galima pritvirtinti taip, kad nesimatytų, – tose scenose mano ausys nepakoreguotos.
– Kaip jautėtės vaidindamas antiherojų?
– Pasisekė, kad dirbau su šaunia komanda. Atvykę į Vilnių britai kreipėsi į vietos aktorių agentūrą ir atsirinko mane. Žinoma, tai nulėmė išorinis mano panašumas į A.Eichmanną.
Nebuvau nieko girdėjęs apie savo personažą. Davė scenarijų, vaizdo medžiagos. Kadangi teismo procesas buvo transliuojamas per televiziją, filmuotos medžiagos yra gana daug.
– Skaitant apie A.Eichmanną susidaro dvilypis vaizdas – pedantiškai viršininkų nurodymus vykdantis nacis ir rūpestingas keturių sūnų tėvas. Kokį įspūdį jis padarė jums?
– Susidariau įspūdį, kad tai buvo kompleksuotas žmogus. Jis visomis išgalėmis siekė įsitvirtinti, turėti vertinamą profesiją, būti naudingas. A.Eichmannas pedantiškai stengėsi, ne veltui buvo vadinamas mirties buhalteriu.
Svarstau, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas, jeigu būtų tekusi kitokia veikla.
Mokslo aukštumų pasiekti jis negalėjo – buvo negabus ir tinginys. Tad kai gavo pasiūlymą įsilieti į nacių organizaciją, su dėkingumu ėmė demonstruoti kruopštumą.
Kiti naciai jo nemėgo, nevertino, netgi rimtai į jį nežiūrėjo. Jis buvo linkęs į alkoholizmą, nuolat nešiodavosi gertuvę degtinės.
A.Eichmannas nebuvo kvailys, nesuprantantis, kas vyksta, kad vis giliau klimpsta į blogio liūną. Jis sąmoningai nenorėjo nieko keisti, nes bijojo prarasti solidų vaidmenį. Manau, jis suprato, kad elgiasi nusikalstamai. Tai jis pasiūlė koncentracijos stovyklose naudoti dujų kameras, kuriose žmones naikinti buvo ir greičiau, ir pigiau.
Nors vėlgi – nesu tikras, kad jis jautė neapykantą žydams.
– Teisme jis pareiškė labai sielojęsis, kad neliko nacių partijos.
– Taip, ko gero, atsiskleidė didžiausia jo tragedija. Žmogus troško tarnauti partijai, būti svarbus, bet viskas griuvo ir jis suvokė, kad viską darė tuščiai. Neliko jo laimės žiburio, į kurį kopė.
Tuomet jis pabėgo į Argentiną, pasikeitė pavardę ir ilgus metus ten ramiai gyveno.
– Kas buvo sunkiausia įsijaučiant į vaidmenį?
– Stebėjau, kaip A.Eichmannas teisme atsakinėja į klausimus, reaguoja, klausosi. Tai buvo beaistris, neemocingas žmogus.
Teisme buvo rodomi vaizdai iš koncentracijos stovyklų. Stebėdami juos žmonės verkė ir alpo, o A.Eichmannas žvelgdamas į krūvas mirusiųjų nerodė jokių emocijų. Kadangi esu choleriškas, sunkiausia buvo sutramdyti emocijas. Nuobodų blogį vaidinti sunku. Per apklausą teisme nesuvirpėjo nė vienas A.Eichmanno veido raumuo. Vis dėlto manau, kad jis jautė kaltę, nes žudyti, kad ir ne savo rankomis, nėra paprasta.
– Ar sunku buvo atsiriboti nuo kuriamo personažo?
– Sergu savotiška liga – nufilmavus epizodą ar net visą filmą dar savaitę pervaidinu tą pačią sceną. Visada graužiuosi, kad buvo galima ir kitaip suvaidinti.
– Kuo jums patiko BBC komandos darbas?
– Man patiko, kad režisierius, nors dar ir jaunas (juostą kūrė 43 m. Paulas Andrew Williamsas. – Red.), turėjo labai aiškias gaires.
Be to, jis dirbo poetiškai, žaidė metaforomis. Juk tam tikra detale galima pasakyti daugiau nei siužetu ar dialogu. Pavyzdžiui, tai, kaip A.Eichmannas valosi akinius, daug pasako apie jo pedantiškumą.
– Tikėtina, kad veidotyros specialistai žvelgdami į jūsų ir A.Eichmanno veidus ieškotų panašių charakterio bruožų. Ar esate kuo nors panašus į savo personažą?
– Visi vadovaujamės tais pačiais gamtos principais, tik jų disbalansas mus daro geresnius arba blogesnius už kitą žmogų.
– Norite pasakyti, kad gyvendamas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje būtumėte ėjęs tokiu pat keliu kaip A.Eichmannas?
– Baisiausiai glumina tai, kad su metais suvoki, jog nežinai, kaip būtų, jeigu būtų. Vienareikšmiškai pasakyti negaliu.
Mes turime tarybinę istoriją, kuri ne švelnesnė nei fašistinė. Vieni pasiklydo, paskui bandė rasti kelią atgal, o kiti klimpo vis giliau. Buvo daug tragedijų.
Jei A.Eichmannas gyventų šiuolaikiniame pasaulyje, savo kruopštumą galėtų panaudoti, pavyzdžiui, banke, kokioje nors įmonėje, mokesčių inspekcijoje.
Gėris ir blogis nėra prigimtiniai. Viskas priklauso nuo aplinkybių, vietos, laiko ir mūsų pasirinkimo.
– Esate pedantas?
– Gal šiek tiek. Tai pastebėjau bėgant metams. Teatre man labai svarbi scenos apranga: koks kostiumas, iš kokios medžiagos pasiūtas. Scenoje man svarbios visos detalės. Tada ir vaidmenį gerai sukursiu.
– Ką šiuo metu kuriate?
– Visai neseniai dalyvavau Czeslawo Miloszo festivalyje Kėdainiuose. Ta proga liuteronų bažnyčioje buvo pristatytas naujas kompozitoriaus Antano Jasenkos kūrinys, dalyvavo choras „Brevis“, aš skaičiau liturginius tekstus. Iki premjeros išstudijavau Naująjį ir Senąjį Testamentus.
Neseniai Vilniuje nufilmuotas TV filmas „Popiežius prieš Hitlerį“. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, kai popiežius Pijus XII nutarė surengti sąmokslą prieš Adolfą Hitlerį. Aš vaidinau kardinolą, Šventojo Tėvo patikėtinį. Tad ne tik į A.Eichmanną esu panašus.
– Pastaruoju metu dažniau vaidinate iš tiesų gyvenusius žmones?
– Senstant veidas darosi išraiškingesnis, pradeda matytis gyvenimo reljefas. O teigiamos ir neigiamos asmenybės paprastai jau brandaus amžiaus tampa vertos rašytojo plunksnos. Gal todėl dabar man dažniau siūlo tokius vaidmenis.
Neatitrūkstu ir nuo kitokių personažų – liepą filmuosiuosi serialo „Bruto ir Neto“ tęsinyje.
Adolfas Eichmannas – beaistris blogio veidas
1906 metų kovo 16 dieną Vokietijoje, Zolingeno mieste, gimė berniukas. Tėvai jį pavadino Adolfu. Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje, turėjo dar tris brolius ir seserį. Anksti neteko motinos.
Adolfas, būdamas tingus ir negabus, nesugebėjo baigti vidurinės mokyklos, jam nesisekė ir profesinėje mokykloje. Situacija pagerėjo, kai nuo mokslų buvo pereita prie darbų. Paaiškėjo, kad A.Eichmannas yra disciplinuotas ir stropus.
Šeimos draugas, vėliau tapęs vienu iš nacistinės santvarkos kertinių akmenų, Ernstas Kaltenbrunneris 1932 metais pakvietė Adolfą su tėvu į vieną iš partinių renginių. Tėvas reagavo nuosaikiau, o Adolfas buvo sužavėtas ir tapo nacistų partijos nariu.
1935 metais A.Eichmannas buvo pakviestas į žydų klausimą sprendžiantį departamentą ir gavo pirmąją užduotį – mokytis jidiš ir hebrajų kalbų bei studijuoti žydų kultūrą.
Sėkmingai pradėjęs karjerą nacistinėje struktūroje, A.Eichmannas 1936 metais vedė iš Bohemijos kilusią Verą Liebl.
1938 metų kovo 13 dieną buvo Austrija aneksuota, čia siunčiamas A.Eichmannas, turintis instrukciją „išvalyti Vokietiją ir sąjungininkes nuo žydų“. Vienoje įsteigiamas Centrinis žydų emigracijos biuras, kuriam A.Eichmannas ėmėsi vadovauti. Per 8 mėnesius 45 tūkstančiai Austrijos žydų buvo išguiti iš šalies.
1939 metais A. Eichmannas buvo perkeltas į Prahą, kur su savo ir žmonos sesers šeima įsikūrė iš šalies išguito turtingo žydo fabrikanto prabangioje viloje. Čekijoje A.Eichmannui vėl pavyko sukurti spartų emigracijos konvejerį.
Tuo metu dar nebuvo kalbama apie fizinį žydų sunaikinimą, buvo svarstoma, kaip greičiau juos priversti emigruoti. A.Eichmannas viršininkams pasiūlė Lenkijoje kurti getus ir ten įsteigti savotišką autonominę žydų sritį. Taip pat A.Eichmannui buvo liepta pateikti išsamius skaičiavimus – planą pergabenti 4 milijonus Europos žydų į Madagaskarą.
Šios užduoties, kuri jam buvo suformuluota 1940 metų vasarą, A. Eichmannas ėmėsi entuziastingai, tačiau, prabėgus keliems mėnesiams nuo karo su Sovietų Sąjunga pradžios, jam buvo pranešta, jog fiureris nusprendė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas radikaliai ir galutinai.
Buvo nutarta, kad tikslingiausia žudymui naudoti dujas. A.Eichmannas parengė šio kraupaus nutarimo protokolą.
Po karo kurį laiką jis slapstėsi Europoje, 1950 metais pabėgo į Argentiną, ten apsigyveno svetimu vardu ir pavarde. 1952 metais V.Eichmann ir du jos vaikai slapta persikėlė į Argentiną pas vyrą.
Iš pradžių visi gyveno provincijoje, tačiau kai kompanija, kurioje dirbo A.Eichmannas, bankrutavo, šeima persikėlė į Buenos Aires. Tai, kad visi jautėsi saugūs, rodo, jog Vilma ir vaikai išlaikė Eichmann pavardę.
1957 metais Izraelio užsienio reikalų ministerija gavo pranešimą apie A.Eichmanno egzistavimą. Buvo kruopščiai ir slapta planuojama jo sulaikymo operacija.
1960 metų gegužės 11 dieną A.Eichmannas buvo pagrobtas einantis namo nuo autobuso stotelės. Savaitę jis buvo laikomas įkalintas viešbutyje, laukiant progos išgabenti iš šalies.
Prieš išvežant sulaikytajam buvo suleista vaistų, sugirdyta alkoholio, o oro uosto darbuotojams paaiškinta, kad bičiulis negaluoja, todėl jį reikia vesti už parankių.
Kai tik A. Eichmannas buvo atgabentas į Jeruzalę, per visas visuomenės informavimo priemones nuvilnijo džiaugsmas, kad pagaliau pavyko suimti vieną didžiausių karo nusikaltėlių.
Teisme A. Eichmannas vis kartojo: „Niekada nebuvau aršus antisemitas. Šiandien jaučiuosi auka tų, kurie buvo aukščiau, kurie davė įsakymus, kuriuos vykdžiau. Aš buvau sistemos varžtelis ir paprasčiausiai vykdžiau nurodymus, kitaip būčiau užsitraukęs bausmę.“
Surinkti faktai patvirtino, kad A.Eichmannas iš tiesų nejautė neapykantos žydams, kaip ir nemaža dalis kitų nacistų, niekada nėra nužudęs žmogaus savo rankomis ar davęs kam nors tiesioginį įsakymą žudyti.
A.Eichmannas per procesą Jeruzalėje nuolat kartojo, jog jam buvo nepriimtinas fizinis žydų naikinimas, tačiau jam, regis, net nekilo mintis kaip nors prieštarauti vadovybės nuomonei, priešingai – jis dėjo visas pastangas, kad galutinis sprendimas būtų įgyvendinamas be jokių trukdžių.
Jis ne kartą vyko į Treblinką, Osvencimą, tiesa, kol šios mirties stovyklos dar buvo tuščios, ir konsultavo, kaip viską geriau organizuoti.
Labiausiai teismo procese visus glumino A.Eichmanno prisipažinimas, jog jam didesne tragedija tapo ne pralaimėjimas kare, bet tai, kad nebeliko partijos, kuriai priklausė. „Jaučiau, kad manęs laukia sudėtingas gyvenimas, nes vėl esu individas, kuris nebeturi vado, galinčio savo įsakymais duoti kryptį ir prasmę“, – neslėpė teisiamasis.
Žydė filosofė Hannah Arendt, atidžiai stebėjusi A.Eichmanno bylos eigą, 1963 metais išleido knygą „Eichmannas Jeruzalėje: Blogio banalumas“. Ji bandė paaiškinti, kad blogis ne visada yra vizualiai brutalus ir žiaurus, kartais jis gali būti nuobodus ir beaistris.
Knygoje filosofė rašė: „Važiuodama stebėti teismo proceso į Jeruzalę, tikėjausi pamatyti monstrą, tačiau tai, ką išvydau, tebuvo klounas.“
Teismo proceso metu Izraelio valdžia atsiuntė šešis psichologus, kurie padarė išvadą, kad A.Eichmannas yra psichiškai sveikas ir „normalus“.
Todėl filosofė padarė išvadą, kad nebūtinai, kaip įprasta manyti, nacių nusikaltimus darydavo psichopatai ar „nenormalūs“ žmonės. Vis dėlto ji nesutiko su mintimi, kad esant totalitarinei sistemai tokie „normalūs“ žmonės neturėjo pasirinkimo.
H.Arendt susidarė įspūdis, kad jei kas nors būtų jam liepęs sušaudyti savo tėvą ir mamą, jis būtų nedvejodamas įvykdęs šį įsakymą ir net nesuprastų, jog daro kažką siaubinga.
