Ruplėnų namuose ant sienų sukabintos nuotraukos iš Čilės, Peru, Filipinų, JAV – šalių, kuriose lankėsi sutuoktiniai. Tarp jų nėra tik nuotraukų iš jų paskutinės kelionės.
Prieš dvejus metus su bičiulių kompanija į Izraelį išsirengę sutuoktiniai po savaitės aplankė ir Jordaniją. Tik iš ten Dalia jau grįžo viena – jos vyrui laidos „Dviračio žinios“ kūrėjui G.Ruplėnui netikėtai sustojo širdis.
Holodinamikos (asmenybės tobulinimo sistema, kurios propaguotojai teigia padedantys atskleisti žmogaus galimybes) mokytoja pasakodama apie kelionę prisiminė situacijas, kurios tarsi bandė sulaikyti, perspėti, kad įvyks nelaimė.
Gintaras į Jordaniją veržte veržėsi, o Daliai kertant Izraelio ir Jordanijos sieną taip stipriai sutino kojos, kad vos galėjo paeiti. Pranašiškų ženklų buvo ir daugiau, tačiau kas tuomet būtų galėjęs įsivaizduoti, kad jie reiškia netektį.
„Man Golgota ypatingų jausmų nesukėlė, o Gintaras ten pašventino kryželį ir paprašė užsegti ant kaklo.
Pasakė, kad niekada jo nenusiims, tačiau jau po kelių dienų man jį padavė ligoninės darbuotojai“, – LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjams pasakojo 52 metų D.Ruplėnienė.
Lemtingąją birželio 12-osios naktį sutuoktiniai viešbučio kambaryje jau buvo sumigę.
Staiga Gintaras nubudo pajutęs spaudimą krūtinėje. Dalia tuomet jo akyse išvydo didelį išgąstį. Paskui viskas įvyko labai greitai.
„Ėjo ir griuvo. Ir viskas. Labai greitai. Aš buvau prie jo“, – šluostėsi ašaras moteris.
Dalia sakė širdimi pajutusi, kad vyro atgaivinti nepavyks. „Kai vežė greitoji, mačiau, kad jau viskas.
Viltis miršta paskutinė, bet tiems vaikinukams, kurie jį gaivino, norėjosi pasakyti, kad sustotų.
Aš tylėjau dėl jų, o jie masažavo, viską darė dėl manęs, nors iš akių mačiau, kad jie irgi supranta, kad viskas“, – sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo D.Ruplėnienė.
Buvo sunku patikėti, kad tai, kas įvyko, – tikrovė. Juk dar prieš kelionę moteris kalbėjosi su vyru apie artėjančią jo 50-mečio šventę (G.Ruplėnas gimęs 1964-ųjų rugpjūčio 25-ąją). Bet planuoti teko laidotuves.
Vis dėlto dar sunkiau buvo Daliai rasti savyje jėgų apie nelaimę pranešti artimiesiems: „Sudėtingiausia buvo pasakyti vaikams, Gintaro mamai, savo tėvams. Atrodė, kad tai nerealu – niekas netikės ir pats dar negali patikėti, jog tai tikrovė.“
Moteris buvo rami tik dėl vieno – iškeliaudamas anapus Gintaras žinojo, koks jai brangus.
„Mes buvome pasakę vienas kitam viską – kaip aš jį myliu, kokia esu dėkinga. Neturėjome ko vienas kitam pridurti, nes visada išklodavome tiek gerus, tiek blogus dalykus“, – apie bendravimą su vyru pasakojo Dalia.
Moteris prisiminė, jog liūdesys, sielvartas ir supratimas, kad niekada nebebus kaip anksčiau, atėmė visas jėgas. Likusi viena ji staiga pajuto tuštumą ir pečius užgriuvusią metų naštą.
Sunkiai rinkdama žodžius Dalia prisipažino, kad ne kartą norėjosi iškeliauti paskui Gintarą.
Sulaikydavo tik suvokimas, kad skauda ne jai vienai, bet ir vaikams – keturiolikmetei dukteriai Marijai ir 26-erių sūnui Domantui.
Dalia tvirtino tik dėl jų nesiryžusi lemtingam žingsniui: „Būdavo tokių akimirkų, kai atrodė, kad lengviau mirti. Bet paskui pagalvodavau: mirti – lengvesnis variantas. Tau reikia išmokti gyventi čia ir gyventi ne bet kaip, o prasmingai, džiaugsmingai, suteikti jėgų vaikams.“
Kiekvienas Ruplėnų namų kampas primena Gintarą. Vos peržengus slenkstį pasitinka lokio iškamša. Prisiekęs medžiotojas kadaise žvėrį sumedžiojo Kanadoje. Našlei šie prisiminimai kaip peilis durdavo į širdį, tad nenuostabu, kad norėjo kuo greičiau jų atsikratyti.
„Iš pradžių norėjosi viską keisti – parduoti namą, automobilį. Būdavo sunku įsėsti į automobilį, kuriame stipriai jaučiama jo energija. Bet suvokiau, kad jokių drastiškų veiksmų nereikia imtis.
Dabar jau prisipratinome. Buvo akimirkų, kai žiūrint į laiptus atrodo, kad jis jais leidžiasi, imi kokį nors daiktą ir prisimeni, kad jis paskutinis jį lietė“, – pasakojo D.Ruplėnienė.
Moteris įsitikinusi, kad tik holodinamika, dvasinėmis praktikomis pavyko išsiugdyti savitvardą ir supratimą, jog su mirtimi gyvenimas nesibaigia, reikia judėti toliau.
Dabar Daliai džiaugsmą teikia mėgstamas darbas ir galimybė padėti kitiems, o įgyta skausminga patirtis suteikia svarumo jos mokymams.
2014-ųjų vasarą, kai Gintaras iškeliavo, sutuoktiniai turėjo švęsti 27-ąsias vestuvių metines.
Dalia sakė, kad laikas prabėgo labai greitai, ir mintimis nusikėlė į tą dieną, kai jie, dar būdami studentai, pirmą kartą susitiko traukinių stotyje. Praėjus vos trims mėnesiams įsimylėjėliai jau nešė prašymą tuoktis.
Bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva – tuomet visus keturis namų kampus laikė Dalia. Ilgainiui sutuoktiniai apsitrynė ir didžiąją atsakomybės dalį perėmė Gintaras.
„Tada prasidėjo kitas laikotarpis, mūsų aukso amžius, kai aš mokiausi moteriškumo, jis – vyriškumo, nes iki tol aš buvau vyras, o jis – moteris.
Aš – aktyvi, viską mokanti, žinanti, konkreti, o jis toks minkštas. Turėjau suvokti, kad galiu ko nors nežinoti, nusikalbėti, klysti. Jis – prisiimti atsakomybę už namus, už viską. Rimtas mokymasis“, – pasakojo Dalia.
Našlė teigė, kad jos, vaikų ir bičiulių atmintyje Gintaras visada išliks jaunas, besišypsantis, aistringai mėgstantis tenisą.
Jau tradicija tapo per jo gimtadienį rugpjūčio 25-ąją rengti teniso turnyrą. Šeimos sodyboje Ažuožerių kaime kasmet susirenkantys Gintaro bičiuliai teigia, kad niekuomet neleis išblėsti jo atminimui.
„Toks netradicinis prisiminimas. Jis man patinka. Aš už santūrų džiaugsmą, lengvą, laimingą gyvenimą. Ir Gintaras buvo toks, ir jo humoro laidos.
Man regis, jo siela laimingesnė, kad mes per judėjimą, veiksmą paminime jo gimtadienį. Susirenka jo draugai ir atrodo, kad viskas kaip anksčiau“, – nusišypsojo D.Ruplėnienė.
Parengė Milda Augulytė
