Nuo „Eurovizijos“ transliacijų iki džiazo festivalių ir madingiausių jaunų elektroninės ir alternatyviosios muzikos atlikėjų, skambančių jo vadovaujamos radijo stoties „LRT Opus“ eteryje, – muzikos pasaulyje mažai nišų, kuriose D.Užkuraitis nesijaustų kaip namie.
Sekmadienį jis su kolegėmis Živile Kropaite ir Aiste Plaipaite į sceną kvies daugybę populiarių Lietuvos atlikėjų, atstovaujančių skirtingoms kartoms.
„Nuo Virgilijaus Noreikos iki Žilvino Žvagulio – man atrodo, šiame koncerte kiekvienas ras patinkantį balsą ir dainą“, – laukdamas koncerto, kuris taps vienu svarbiausių LRT jubiliejaus akcentų, šypsojosi Darius.
Jubiliejų, tik kuklesnį, šįmet mini ir jis pats – lygiai prieš 25 metus pirmą sykį prabilo radijo eteryje.
Kaip atsidūrė radijuje, kokios muzikos pats klausosi su didžiausiu malonumu ir kas dar, be muzikos, sugeba sukelti aistrą ir azartą, vienas geriausiai žinomų Lietuvos radijo žmonių pasakojo „TV antenai“.
– Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai radijuje?
– Mokydamasis paskutiniame Lietuvos muzikos akademijos kurse gavau paskyrimą atlikti praktiką Lietuvos televizijoje. Patiko, po to vis pamąstydavau, kad būtų smagu grįžti.
Baigęs mokslus sulaukiau pasiūlymo dirbti Lietuvos radijuje – vesti muzikinę laidą, pasakoti apie roko muziką. Mielai sutikau.
Įdomūs buvo laikai – Lietuvos televizijos pastatas buvo okupuotas, todėl transliavome iš dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro patalpų.
Kalbėjau ir transliavau lietuvišką roką ir popmuziką, bet, kaip ir visada, labiau linkau į alternatyvą, nuo „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ iki „Bix“. Buvo ir laidų, skirtų užsienio muzikai, transliuodavome tokias grupes kaip „Dead Can Dance“ ir „Cocteau Twins“. Įdomiausia buvo pristatyti muziką, apie kurią tuo metu buvo sunku gauti informacijos.
Po poros metų perėjau į radijo stotį „Laisvoji banga“, vėliau dirbau „M–1 Plius“, tada atsirado „Labas FM“ – bene pirmoji Lietuvos radijo stotis, kuri transliavo jaunimui skirtą šokių muziką.
O tada ratas apsisuko – grįžau į visuomeninį transliuotoją, atsirado internetinė radijo stotis, iš kurios išsivystė mano vadovaujamas „Opus 3“ radijas, kuris dabar vadinasi „LRT Opus“.
– Radijuje dirbantys žmonės dažnai sako, kad tai lyg narkotikas.
– Tai visiška tiesa. Net jei užsiimčiau visai kitais dalykais, vis tiek stengčiausi bent šiek tiek dirbti radijo eteryje. Labai jį branginu, dirbdamas jame įsikraunu energijos. Tai didžiulis malonumas. Iki šiol neatsibodo, tikiuosi, kad ir neatsibos.
– Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– „LRT Opus“ – pagrindinė mano veikla. Darbo daug – nuo sutarčių tvarkymo iki muzikos parinkimo.
Be to, vakarais vedu LRT radijo laidą „Antroji pavara“ – tiems, kurie tuo metu važiuoja iš darbo ar dar kur nors. Pasakoju įvairenybes ir transliuoju įvairią muziką.
Laida lyg ir orientuota į mano bendraamžius, bet joje skamba ir įdomesnių dabartinių kūrinių. Nesinori, kad jie manytų, jog tik „Pink Floyd“ ir AC/DC yra dėmesio vertos grupės. (Juokiasi.)
– Likimo ironija – laida važiuojantiems, o jūs pats nevairuojate.
– Tiesa. Anksčiau šią laidą vedėme su Juliumi Juchnevičiumi, kuris vairuoja, mėgdavome dėl to traukti vienas kitą per dantį.
Beje, pradinė laidos idėja buvo pasakoti apie transporto spūstis ir kitus dalykus, aktualius vairuotojams. Bet greitai nuo jos nutolome – spūstys visada susidaro tose pačiose vietose. Dabar tai tiesiog laida keliaujantiems ir klausantiems radijo.
– Ar dar yra vilčių, kad kada nors gausite vairuotojo pažymėjimą?
– Vis pasvarstau, kad reikėtų išsilaikyti teises, bet užgriūna darbai, nebespėji, nelieka laiko. Gal tiesiog neprisiverčiu, neprisiruošiu.
Be to, visą gyvenimą gyvenu Vilniaus senamiestyje. Tai išlepina – iš namų per pusvalandį galiu pėsčias nueiti beveik visur, kur reikia. Be to, važinėju dviračiu – per spūstis į darbą juo nuvažiuoti tikrai greičiau nei automobiliu.
– TV žiūrovams esate savotiškas „Eurovizijos“ simbolis – šio konkurso komentatorius ir vertinimo komisijos narys. Kaip alternatyviosios muzikos gerbėjas atsirado „Eurovizijoje“?
– Komentuoti pradėjau 2001-aisiais, bet apie šį konkursą, žinoma, žinojau ir anksčiau. Itin nesidomėjau, man tai buvo „tas konkursas, kurį laimėjo ABBA“, bet ta grupė niekada nebuvo mano mėgstamiausia. (Juokiasi.)
Tiesa, kiek prisidėjau ir prie Aistės Smilgevičiūtės išsiuntimo į konkursą 1999-aisiais – atranka vyko laidoje „Muzikinis viešbutis“, buvau jos komisijoje.
Mums tada atrodė, kad „Eurovizijoje“ svarbiausia – geras balsas, stengėmės išsiųsti ką nors įdomaus.
2001-aisiais televizijos muzikos redakcijai vadovavo Zita Kelmickaitė, ji pasiūlė parengti laidų apie pasirengimą „Eurovizijai“, tada – pačią atranką Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose.
Laimėjus grupei „Skamp“ atsirado ir pasiūlymas nuvykti į Daniją komentuoti konkurso. Pasvarsčiau – kodėl ne, juk „Skamp“ geri draugai. Toks buvo pirmas kartas, tada tą „Eurovizijos“ bacilą ir pasigavau.
Viena vertus, ta liga sergu maždaug mėnesį iki „Eurovizijos“, kai gilinuosi į dalyvaujančių atlikėjų biografiją. Kita vertus, nepritariu tiems, kurie sako, kad šis konkursas – prastas ar neįdomus.
Prieš keliolika metų „Eurovizija“ tapo įdomesnė, joje atsirado ir folkloro, ir net pankroko elementų. Pavyzdžiui, šįmet konkurse skambėjusią gruzinų dainą mielai transliuoja ir „LRT Opus“ didžėjai, nors šiaip rauko nosį dėl „Eurovizijos“.
– Kiek jūsų namuose yra kompaktinių plokštelių?
– Beveik keturi tūkstančiai. Žinoma, ne visos pirktos, lietuvių grupės man jų dažnai padovanoja.
Smagu, kad vis daugiau tokių, kurių norisi klausytis savo malonumui.
Kadaise buvau vienas pirmųjų Vilniuje, įsigijusių kompaktinių plokštelių grotuvą.
Dabar vėl madingos vinilinės plokštelės, bet aš prie to negrįžau. Kompaktinės plokštelės – labai patogus formatas, niekas netraška, nebraška. Nors taip, jos dažnai skamba prasčiau. Be to, aš ir kompaktinių diskų jau nelabai turiu kur dėti, jei dar vinilinės plokštelės atsirastų, išvis namuose vietos neliktų.
– Jūsų draugė Nijolė Statkutė kartais pasiguodžia, kad per keliones užsienyje įrašų parduotuvėse galite prasėdėti ištisas valandas, be to, visada mieliau nusipirksite kompaktinę plokštelę, o ne naujus batus. Yra tiesos?
– Taip. Jau seniai atradau, kad įdomi muzika – ne tik anglosaksiška. Kad ir kur vyktume, stengiuosi ten susirasti įrašų parduotuvę. Pamenu, kai „Eurovizija“ vyko Stambule, ieškojau turkiško hiphopo. Gyvenimas per trumpas, kad klausytumeisi vien standartinės muzikos, skambančios visur.
Man svarbiausia, kad muzika būtų įdomi. Tai geriausias įvertinimas. Geriausia muzika – ta, kurią pamėgsti ne iš pirmo karto, bet paskui gali klausytis šimtą sykių ir vis tiek neatsibos.
– Vėlgi likimo ironija – su širdies drauge Nijole susipažinote visai kitokio atlikėjo koncerte.
– Taip, Rusijos dainininko Vito. Tuo metu dėl jo buvo sukeltas didelis triukšmas, buvo kalbama apie neįprastą balsą, įvaizdį, atsirado net rimtai tikinčių, kad jis turi žiaunas. (Juokiasi.) Ėjau iš smalsumo – pasiklausyti, kas ten per stebuklingas balsas. Taip išėjo, kad ten susipažinome su Nijole.
– Jūsų muzikinis skonis sutampa?
– Jos automobilyje dabar dažniausiai skamba „LRT Opus“. Dažnai kartu einame į koncertus. Nežinau, kiek nuoširdžiai sako, kad jai patinka mano mėgstama muzika, bet gal priprato prie man įprasto stiliaus. (Juokiasi.) Iki man atsirandant, ji daugiau klausėsi akademinės muzikos, dabar klausosi daugiau džiazo ir roko.
– Kokia grupė – jūsų mėgstamiausia?
– Britai „King Crimson“, su malonumu klausausi jau daug metų. Jų albumus moku atmintinai, bet kaskart klausydamasis atrandu ką nors nauja. Muzikos lygiu, intelektu, profesionalumu šiai grupei niekas neprilygsta.
– Bet jūsų gyvenimas nėra vien muzika nuo ryto iki vakaro?
– Kita mano aistra – sportas. Nuo mažens norėjau tapti futbolininku, bet mama atkalbėjo – sakė, futbolininkų kreivos kojos, geriau eik į plaukimą. (Juokiasi.)
Kai sukako vienuolika, vis tiek nuėjau ir užsirašiau į futbolo treniruotes, nors treneris nelabai norėjo priimti, nes per vėlai atėjau.
Galiausiai sutiko priimti, bet treniruotės buvo penkis kartus per savaitę, o aš jau lankiau muzikos mokyklą. Teko rinktis – futbolas arba muzika. Pasirinkau muziką, bet susižavėjimas futbolu niekur nedingo.
Visi draugai žino – jei susitinkame kokiame koncerte, o tuo metu vyksta įdomios futbolo rungtynes, jiems draudžiama man pranešti, koks rezultatas. Grįžtu namo, atsisuku įrašą ir pasižiūriu.
Daug metų vaikščiodavau į Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes, sėdėdavau didžiausių gerbėjų tribūnoje. Žiūriu ir krepšinį, ledo ritulį.
– Už ką sirgsite Europos futbolo čempionate?
– Neturiu vienų favoritų – dažniausiai sergu už tuos, iš kurių nesitikima pergalių. Pavyzdžiui, 1994-aisiais nuvažiavau į „The Rolling Stones“ koncertą Prahoje. Čekija man labai patiko, tad kurį laiką sirgau už tą šalį.
Man tiesiog gražu žiūrėti futbolą. Nesu iš tų, kurie dešimtmečius serga už anglus ar vokiečius.
– Jūsų šešiolikmetis sūnus Kipras gyvena Šveicarijoje. Ar jis domisi muzika, norėtų sekti jūsų pėdomis?
– Sūnus ateina į radiją, jam įdomu, bet Šveicarijoje pasirinko su ekonomika susijusius mokslus. Beje, jis neblogai groja trimitu, koncertuoja su savo miestelio orkestru, dalyvauja konkursuose.
Dar gyvendamas Lietuvoje Kipras neblogai dainuodavo, dalyvavo „Dainų dainelėje“, miuziklo pastatyme, bet mutavus balsui šį užsiėmimą metė.
Nežinau, ar taps profesionaliu muzikantu, bet jį domina ir muzikos vadybininko darbas.
Nuo Virgilijaus Noreikos iki Jazzu
„Devyni dešimtmečiai“ – taip pavadintas LRT radijo 90-mečiui skirtas koncertas, birželio 12 d. 18.30 val. drebinsiantis Kauno „Žalgirio“ areną.
Ryškiausias Lietuvos scenos žvaigždes pristatys LRT radijo laidų vedėjai D.Užkuraitis, Ž.Kropaitė ir A.Plaipaitė (nuotr.).
Renginį transliuos LRT radijas, LRT televizija ir portalas lrt.lt.
Jame išvysime V.Noreiką, Eduardą Kaniavą, Vladimirą Prundnikovą, Veroniką Povilionienę, Andrių Mamontovą, Justę Arlauskaitę-Jazzu, Jurgą Šeduikytę, Žilviną Žvagulį, Egidijų Sipavičių, Martyną Levickį, grupes „Nerija“, „Rondo“, „Antis“, „Bix“ ir daug kitų atlikėjų.
