Prieš devynis mėnesius susituokusi pora neatidėjo planų susilaukti vaikų. Sutuoktiniai įsitikinę, kad visavertei šeimai neturi trukdyti nei karjera, nei kitos aplinkybės.
„Reikia gyventi čia ir dabar“, – sakė M.Vildžiūnas.
Mykolui gerai pažįstamas „Sidabrinės gervės“ laukimo jaudulys. 2014 metais jo filmas „Nesamasis laikas“ buvo nominuotas šešioms statulėlėms. Sidabrinę gervę pelnė juostoje antraplanį vaidmenį sukūręs aktorius Valentinas Novopolskis.
Šįmet M.Vildžiūnas nesirungs dėl apdovanojimų, tačiau jo misija ceremonijoje bus reikšminga. Mykolas nuo scenos diriguos šventiniam paradui – bus vakaro režisierius ir vedėjas.
Oneida šventės metu įsitaisys žiūrovų salėje ir sirgs, kad aštuonias nominacijas pelnęs Algimanto Puipos filmas „Edeno sodai“ susižertų kuo daugiau Sidabrinių gervių. Nors aktorė filme atliko nedidelį vaidmenį, prisiminimai iš filmavimo aikštelės dar neišblėso, o ypač įsirėžė nuoširdus bendravimas su vyresnės kartos aktoriais.
– Šiemet negalime pasigirti nominuotų filmų gausa.
Mykolas: Kalbama, kad kine vyksta savotiškas Renesansas, bet matome, jog sukurti dėmesio vertą filmą kiekvienais metais darosi vis sunkiau.
Kita vertus, gal nereikia dėl to nerimauti, nes geras filmas, kaip ir gera knyga, geras spektaklis, nėra kasdienis dalykas. Vertingas menas tampa savotišku reiškiniu. Žinoma, norėtųsi, kad kasmet būtų sukurtas bent vienas geras filmas.
– O kokiomis spalvomis šiuo metu šviečia jūsų kūrybinis kelias?
Mykolas: Pastaruoju metu mano kūryba yra labiausiai sutelkta į šeimą. Kinematografijoje kūrybinis kelias nėra lengvas. Tas kinas, kokį aš sapnuoju, apie kokį mąstau, reikalauja ypatingų giluminių jėgų ir pasirengimo. Apie ką turėtų būti naujas filmas? Man visada svarbiausias žmogus, jo buvimas šiandienos realiame ir emociniame laike.
Oneida: Aš esu laisvai samdoma menininkė. Daugiausia vaidinu Nacionaliniame dramos teatre.
Teatro sezonas artėja į pabaigą, tačiau vasara bus darbinga. Liepą prasidės miuziklo „Rent“ repeticijos. Režisierius yra iš Švedijos, muzikos vadovas iš Didžiosios Britanijos. Laukia smagus, bet įtemptas metas. Rugsėjo 2 dieną Nacionaliniame dramos teatre vyks miuziklo premjera.
Mykolas: Šiemet vasaroti teks Lietuvoje. Pradėjau filmuotis daugiaserijiniame istoriniame filme apie Lietuvos savanorius. Filmavimai vyks iki rudens. Dvylikos dalių serialą, kuriame dirba labai smagi komanda, režisuoja aktorius Saulius Balandis.
Visi įvykiai rutuliojasi praėjusio šimtmečio pradžioje, kai buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas. Man patikėtas vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų vaidmuo.
Mano personažas yra bajorų kilmės ir, nors turėtų būti lenkų šlėkta, kovoja už Lietuvos tautiškumą, išduoda tėvą, išsižada aukštos kilmės, išeina į kariuomenę ir dalyvauja valstybės kūrime. Tarp mūsų yra žavi šnipė, kurią vaidina Toma Vaškevičiūtė. Seriale bus ir daugiau Lietuvos istorinių asmenybių – Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Liudas Gira.
– Kareivį vaidinate ne pirmąkart. Filme „Tadas Blinda. Pradžia“ įkūnijote kariškį Janeką Razumovskį.
Mykolas: Karinis statutas man dažnai įsiūlomas. Nesu tarnavęs kariuomenėje, bet manau, kad tai būtų prasminga.
– Oneida, ką sakytumėte, jei vyras pareikštų norą tarnauti kariuomenėje?
Oneida: Kadangi Mykolas jau išaugo iš šauktinių amžiaus, esu rami. Net nesileidžiu į tokio pobūdžio pamąstymus. O jis gali sau kalbėti ką nori.
Mykolas: Jei reikėtų ginti kraštą, nė nesuabejočiau.
– Neretai sutuoktiniai menininkai bendradarbiauja itin artimai. Pavyzdžiui, režisierius sukuria filmą ir žmonai aktorei skiria pagrindinį vaidmenį. Ar siūlėte Oneidai įsiamžinti savo filme?
Mykolas: Jei pasakysiu, kad nesiūliau, tai nebus tiesa, o jei pasakysiu, kad siūliau, irgi nebus visiška tiesa. Šiuo metu mąstau apie kitą filmą, ne tą, kuriame norėčiau, kad ryškų pėdsaką paliktų mano žmona. Tačiau Oneidai mano kūryboje visada atsiras vietos.
– Nuo jūsų vestuvių praėjo devyni mėnesiai. Kas pasikeitė per tą laiką?
Mykolas: Neskaičiuojame laiko. Vienas kitam stengiamės skirti kuo daugiau dėmesio. Mėgstame keliauti įvairiomis transporto priemonėmis, einame į pėsčiųjų žygius. Turime draugą istoriką ir žygeivį, jis pavedžioja pažintiniais maršrutais. Dėl savo profesijos retai turime laisvų savaitgalių. Tad laisvadienius susikuriame vidury savaitės.
Oneida: Man labai patinka kartu su Mykolu žvejoti, nors tai nėra dažna pramoga.
– Kuris didesnių žuvų sugauna?
Oneida: Turbūt Mykolas.
Mykolas: Bet, kai neseniai buvome grybauti, tai tu didžiausius bobausius surinkai.
– Ar pajutote skirtumą tarp santuokinio gyvenimo ir neįteisintos partnerystės?
Mykolas: Jausmas toks, kad niekas stipriai nepasikeitė.
Oneida: Pajutome, kad esame subrendę santuokai ir kad jos mums labai reikia. Nežinau, ar daug kas pasikeitė. Mes tiesiog gerai gyvenime.
– Neretai sakoma, kad susituokus pradedami gludinti asmeniniai kampai.
Oneida: Juos reikia gludinti ir prieš tuokiantis, ir susituokus. Tai nuolatinis procesas.
– Ar noriai tam pasiduodate?
Mykolas: Dabar labiau pasiduodame. Esame sutarę nugyventi gyvenimą drauge, tad santykių gludinimas nėra priverstinis. Anksčiau dar galėdavome lengviau įsižeisti ar mosuoti deklaracijomis: „Kodėl turiu ką nors keisti?“
Dabar suvokiame, kad dėl bendros gerovės privalome įsiklausyti vienas į kito norus. Tai ir yra didžiausias skirtumas tarp santuokinio gyvenimo ir draugystės. Esame supratingesni, netgi tapo malonu nusileisti.
Oneida: Ieškome kompromisų, kad nereikėtų tik vienam nusileisti. Ir kebliose situacijose norisi abiem pasijusti laimėtojais.
– Jūs, Mykolai, augote darnioje šeimoje, o jūs, Oneida, – tik su motina. Kiekviena patirtis veržiasi iš mūsų esybių. Kaip pavyksta būti pakantiems, vienas kito netyčia neįžeisti?
Mykolas: Nebandome vienas kito keisti. Charakteriai yra susiformavę, kiekvienas turi savo patirtį. Kai lankomės pas vienas kito namiškius, ten esame savi, bet tuo pat metu ir svečiai. Savo namuose jaučiamės šeimininkai ir savų įstatymų kūrėjai.
– Oneida, ar širdis vis dar linksta prie gimtojo Subačiaus miestelio, o gal ir Vilnius tapo artimas?
Oneida: Didesnę gyvenimo dalį praleidau mažame miestelyje, todėl tebesu laukų, ežerų ir miškų vaikas nubalnotais keliais.
Tokia esu ir mieste. Žinoma, suaugau ir nebesikarstau medžiais, tačiau prigimtis liko laukinė. Dabar mano namai ten, kur mūsų šeima.
– Esate temperamentingi. Tad tikriausiai būna situacijų, kai kyla žiežirbų. Kaip jas gesinate?
Oneida: Būna, kad kibirkščiuojame, pakeliame balsą. Viską išsprendžia nuoširdus kalbėjimasis.
Mykolas: Neturime darnių santykių kūrimo recepto. Ir nebandome jo rasti. Tiesa padeda rasti ne žinojimas, o ieškojimas. Kiekvieną kartą leidžiame sau pripažinti, kad daug ko nežinome, ne viską galime kontroliuoti. Kartais, jei žmona įsiplieskia, atsakau taip pat, kartais ramiai atsitraukiu ir laukiu, kol audra nurims. Manau, siekiant taikos reikia kuo įdėmiau įsiklausyti.
– Bet juk nei vyras iki galo nesupras moters, nei moteris – vyro.
Mykolas: Vyrui iš viso nereikia bandyti suprasti moters. Reikia ją toleruoti, mylėti, globoti. Moterys sako, kad save labai gerai supranta, bet tai saviapgaulė.
– Ar dažnai pasitaiko situacijų, kai vienas kitą gluminate?
Mykolas: Mane, kaip ir daugelį vyrų, stebina tie patys stereotipiniai dalykai. Tačiau esu įsitikinęs, kad jei vyras apsigyventų su moterimi, kuri visada turėtų kuo apsirengti, niekada nezyztų, visada būtų viskuo patenkinta, visur laiku suspėtų, niekada nevėluotų, neužsibūtų prie makiažo stalelio, greitai išsiskirtų. Toks gyvenimas neatitiktų visuomenės suvokimo, kas yra moteris ir partnerė.
Mes kaskart pabambame dėl vienas kito keistenybių, bet jei jų neturėtume, pasuktume skirtingais keliais. Tarp mūsų nebūtų traukos.
Oneida: Kartais tam tikras vyro poelgis ar įprotis nustebina, suerzina, o, būna, kad ir nereaguoju. Nuotaika daro didelę įtaka požiūriui.
Mykolas: Oneida yra valdinga ir laukinė. Tvarka turi būti pagal ją. Ta tema nemažai diskutavome, jau įpratau namuose nesivadovauti savo tvarkos supratimu.
Man daug paprasčiau paklausti: „Brangioji, kur padėta tas ir tas?“ Arba: „O kur man dabar šį daiktą padėti?“
Oneida: Tai lyg savotiškas žaidimas. Kai Mykolas pasako: „Ar gerai padėjau?“, suprantu, kad mano skrupulingumas yra visiška nesąmonė ir kad be reikalo keliu problemą.
Man daug kas, ko Mykolas nesureikšmina, atrodo svarbu. Pavyzdžiui, kad ir mano principingas drabužių lankstymas. Aš vyrui sakau, kad reikia sulankstytus drabužius į spintą dėti nugarėlėmis į priekį, o jam nėra skirtumo. Dabar jau nieko nesakau. Jei pamatau, kad padėjo marškinius rankovėmis į priekį, tiesiog perdedu savaip.
– Vadinasi, vienas pedantiškas, o kitas labiau mėgsta kūrybinę netvarką?
Oneida: Kartais ir mane aplanko kūrybinis nesitvarkymas.
Mykolas: Būna visaip. Iš savo kulinarinės veiklos jau išstūmiau Oneidą. Anksčiau, kai ruošdavau valgyti, žmona vaikščiodavo aplinkui ir nurodinėdavo, ko reikia įdėti.
Paklusdavau. Dabar nusprendžiau tvirtai laikytis savo pozicijos. Kai ji pabando pasakyti, kad turėčiau įdėti to ar ano, atkertu: „Visada sakai, kad skaniai gaminu, tad leisk man savo galva vadovautis.“
Tada galiu būti ramus, kad ji neaiškins, kaip peilį pasidėti, kaip pjaustyti daržoves. Ruošdamas valgį improvizuoju, nesivadovauju receptais. Man viskas turi būti nulemta pojūčių.
Oneida: Mykolas už mane skaniau ruošia valgį. Dabar tik atsargiai paklausiu, ar galiu kokį indą išplauti.
– Darnių poros santykių neįsivaizduojame be palepinimų, malonių siurprizų, romantikos.
Oneida: Kiekvieną savaitę gaunu nuo vyro gėlių. Nespėja vienos nuvysti, o jis parneša kitas. Dovanoja pačias įvairiausias, tikriausiai parenka pagal nuotaiką.
Mykolas: Ir pagal savo, ir pagal žmonos nuotaiką. Kartais užtenka parnešti vieną žiedą, o kartais nuotaika sako, kad reikia ir puokštės. Tuomet užsidirbu daugiau pliusų.
– O kaip jūs, Oneida, vyrą palepinate?
Mykolas: Kartais žmona nusprendžia, kad mane reikia aprengti. Viskas prasideda nuo teiginių, kad neturiu kuo apsirengti. Po tokių pabambėjimų pradedu svarstyti: gal tikrai kas negerai su mano išvaizda?
Galiausiai ką nors gaunu dovanų. Nužiūri parduotuvėje tai kelnes, tai švarką ar megztinį ir vedasi matuotis. Tai mane džiugina, nes nereikia galvoti apie garderobo atnaujinimą – turiu revizorių, kuris žino, koks spintos turinys, pataria, ką su kuo derinti. Visada mane gražiai išruošia. Pasisekė, kad turiu šeimynišką ir rūpestingą žmoną.
– Jūsų vedybos vyko ketvirtadienį, į ceremoniją atvažiavote oranžiniu sovietiniu automobiliu „Žiguli“, savaitgalius susikuriate darbo dienomis. Ką dar darote savaip?
Mykolas: Mes teigiame, kad esame spontaniški, bet spontaniškumas yra labai gerai apgalvotas ir pasvertas. Vadovaujamės taisykle, kad reikia devynis kartus pamatuoti, o dešimtą kirpti. Todėl elgiamės atsakingai, bet laisvai.
– Oneida, kaip jums sekasi sutarti su Mykolo dukterimi Sara?
Oneida: Esame labai geros draugės.
– Mykolai, jūsų sukurtame filmą „Nesamasis laikas“ vaidino ir dukra. Sakėte, kad Sara puikiai jautėsi filmavimo aikštelėje. Gal kada nors ir vaikai pasuks jūsų pramintu profesiniu keliu?
Mykolas: Mano aštuonmetė duktė yra labai artistiška, manau, tai lemia genai ir aplinka. Kai tik turėsiu galimybių, teiksiu Sarai visokiariopą pagalbą. Ji muzikos mokykloje mokosi groti pianinu, bet dabar sako, kad labiau norėtų lankyti dramos būrelį, dainuoti, šokti. Jai viskas labai lengvai pavyksta. Stengiuosi įteigti, kad egzistuoja ir rimti mokslai, ir disciplina.
– O jums irgi nuo vaikystės buvo geidžiamas aktorystės menas?
Mykolas: Aktoriumi tapau atsitiktinai. Galvojau apie režisūrą, taip pat norėjau tapti vaizdo operatoriumi. Mano senelis buvo fotografas, kino operatorius mėgėjas. Bet tais metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, nebuvo renkamas kino operatorių kursas. Buvo galima stoti į garso režisūrą arba aktorinį.
Nenorėjau metus nieko neveikti, todėl nutariau stoti į aktorinį, nes garso režisūrai trūko muzikinio išsilavinimo. Mano kurso vadovė buvo Dalia Tamulevičiūtė, buvome paskutiniai jos studentai. Išėjau neįkainojamą amato mokyklą. Profesinį supratimą sėkmingai naudoju ne tik artistinėje plotmėje.
Oneida: Aš nuo mažens buvau scenoje. Joks konkursas neapsiėjo be mano dainų, deklamuojamų eilėraščių. Niekas Subačiuje neabejojo, kad būsiu aktorė.
– Ar galėtumėte dirbti be honoraro?
Oneida: Neseniai nusifilmavau nemokamai pas kino režisieriaus A.Puipos studentą. Mielai jam padėjau. Jei tema įdomi, galiu dirbti ir nemokamai. Nors visada norėtųsi, be malonių emocijų, gauti ir piniginį atlygį.
Mykolas: Buvo daug atvejų, kai dirbau nemokamai. Ypač jei tai rimtas, nekomercinis projektas. Pasaulis vis materialesnis, sukuriama daug beverčių dalykų.
Kad sukurtum vertingą produktą, reikalingi dideli pinigai. Be jų nieko nepadarysi. Likimas veikia visose gyvenimo srityse, tačiau pagrindinis sėkmės veiksnys yra ryškus ketinimų įvardijimas ir ryžtas veikti.
