Buvusią televizijos diktorę S.Stankevičienę žmonės iki šiol atpažįsta – dabar ji vieno „Swedbank“ skyriaus Vilniuje administratorė, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Labai džiaugiuosi priėmusi pasiūlymą dirbti banke – čia mane supa puikūs žmonės, o svarbiausia – visai nejaučiu savo amžiaus. Mat kuo vyresni žmonės užsuka į banką, tuo jiems mieliau bendrauti su vyresniu.
Neretai žmonės ateina sutrikę, nežino, kaip, ką atlikti, ir aš kantriai paaiškinu, pamokau arba pasiunčiu ten, kur jiems gali suteikti išsamią konsultaciją“, – apie dabartines savo pareigas pasakojo, regis, visiškai nuo darbo televizijoje laikų nepasikeitusi „Swedbank“ administratorė.
Prieš tai ji 30 metų su žmonėmis bendravo iš televizijos ekrano. Kaip pati sako, gyvenime buvo penki svarbūs laikotarpiai ir visi labai laimingi. Pirmiausia – aktorystės studijos tuometėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), į kurią ją iš Dzūkijos kaimo atvežė mokytojai. Paskui – darbas Akademiniame dramos teatre Vilniuje.
Pradėjusi dirbti teatre Stasė iškart gavo nemažai vaidmenų, daugiausia – spektakliuose pagal lietuvišką dramaturgiją. Tekdavo lankytis ir televizijoje, kuri rengdavo literatūros vakarus, kviesdavo aktorius skaityti poezijos ir prozos. Taip ją pastebėjo televizijos vadovybė ir pasiūlė diktorės darbą.
„Jūsų toks lietuviškas veidas“, – pasakė man. – Kažkodėl tada svarbus buvo lietuviškumas. Atėjau pabandyti ir buvau priimta.
Po penkerių metų teatre buvau visiškai laiminga, nes norėjosi sukurti šeimą, ramiai auginti vaikus. Teatrai tuo metu daug gastroliuodavo po miestelius ir kaimus. Man buvo gaila jaunų aktorių, kurios veždavosi mažus vaikus, – užmigdydavo paskubomis užkulisiuose, o scenoje vaidindavo madonas.
Žiūrėdama į koleges su siaubu svarstydavau: „Dieve, negi ir man reikės šitaip?“ – pirmą žingsnį į televiziją ir į trečią gyvenimo laikotarpį, kuris truko net tris dešimtmečius, prisiminė S.Stankevičienė.
Į televiziją ją pakvietė staiga. Tada didieji diktoriai buvo išsibarstę – vienas sirgo, kitas atostogavo, trečia buvo išėjusi į vadinamąsias dekretines. Skubiai reikėjo žmogaus, todėl S.Stankevičienės biografijos net nepatikrino. Mat jos vyras žurnalistas Vladas Stankevičius dirbo Aukščiausiojoje Taryboje, tad ir ji tarsi turėjo būti „ideologiškai patikima“.
„Jeigu būtų patikrinę, aišku, nebūtų priėmę. Mano biografija tiems laikams buvo negera: ryšiai su partizanais, keturi broliai suimti, ilgai kalinti. Ir Kolyma mums nesvetima, ir Magadanas prie Ochotsko jūros.
Tėvą, Antano Smetonos laikais dirbusį pasienio policijos viršininku, prasidėjus karui iškart areštavo. Vėliau iš laikraščių sužinojome, kad Gorkio srities lageryje šiltine susirgo apie 10 tūkstančių Baltijos kalinių ir juos visus sudegino – gyvus ir mirusius, kad neplistų infekcija“, – apie kraupią šeimos patirtį pasakojo S.Stankevičienė, kuri dirbdama televizijoje stengėsi apie ją nė žodžiu neprasitarti.
Vieną 1967-ųjų vakarą eteryje ji atsidūrė be jokių repeticijų – pasisveikino, perskaitė programą, šalia sėdintis diktorius Juozas Baranauskas paskaitė žinias.
„Kai baigėme, sakau jam: „Juozeli, kokios šlapios mano rankos, aš taip jaudinausi.“ Jis žvilgtelėjo į mane ir ištarė: „Pasižiūrėk, kokios mano rankos!“
Pasirodo, prie atsakomybės nepriprantama. Kad ir kiek metų dirbtum, vis tiek atsakomybės jausmas labai įpareigoja“, – įsitikinusi S.Stankevičienė.
Per tris dešimtmečius jai teko vesti „Panoramą“, „Lietuvos žinias“, literatūrines laidas, laidas apie žemės ūkį, įvairius televizijos konkursus, klasikinės muzikos koncertus, dainų šventes. Ji tik apgailestauja, kad tuometis radijo ir televizijos vadovas Jonas Januitis neleisdavo vesti koncertų Sporto rūmuose – girdi, skaitai „Panoramą“, esi rimtas žmogus, politika per tavo lūpas eina, o Sporto rūmuose – pramoga.
„Dirbti buvo įdomu. Laidose dalyvaudavo iškilūs žmonės – rašytojai, muzikai, atvykdavo žmonių iš kaimo. Klausdavau, iš kur tautiniai drabužiai. Atsakydavo: „Jeigu sužinodavome, kad po dvejų metų vyksime į televiziją, žiemos vakarais pačios siuvinėdavome.“
Nepaprastai šiltas, mielas jausmas žinoti, kokios buvo mūsų kaimo moterys“, – pažintimis su Lietuvos žmonėmis ir dabar džiaugiasi buvusi televizijos diktorė.
Sovietiniais laikais laidų vedėjai negalėjo leisti sau jokios improvizacijos – viską reikėjo skaityti iš popieriaus lapo, ant kurio sudėti cenzorių parašai, negalima buvo nukrypti nuo teksto nė žodeliu. O norėdavosi ne skaityti, o pasakoti, tarsi bendrauti su kitoje ekrano pusėje sėdinčiu žmogumi.
„Bepigu dabartiniams laidų vedėjams – kalba žiūrovams ir atrodo, kad viską žino, sklandžiai beria tekstus. O juk prieš akis jie turi suflerį.
Aš iš televizijos išėjau 1997 metais ir dar neturėjome nė vieno suflerio. Tad cenzūros jau aprobuotą tekstą mokydavomės atmintinai – naktimis kaldavome, kad nenukryptume, ko nors nesufantazuotume, bet atrodytume tarsi improvizuojantys, laisvai pasakojantys“, – žiūrovams nematomą darbo pusę atskleidė S.Stankevičienė.
Maža to, „Panorama“ 16 valandą dar būdavo repetuojama. Repeticijų reikėjo, kad, neduok Dieve, kas nors neįkištų ne to siužeto. Paklausta, ar nepasitaikydavo nesusipratimų, nesumaišydavo puslapių, S.Stankevičienė purtė galvą: „Ne, į tai žiūrėjome labai atsakingai, kaip į rimtą darbą, kurį atliekant nevalia suklysti. Nebent žodžiai susimaišydavo: vietoj Balys Dvarionas pasakė Dalys Balionas.“
Kas S.Stankevičienei įstrigo labiausiai iš šio laimingo trečio gyvenimo laikotarpio?
„Tai vienas rytas, kai lėkiau, stabdžiau automobilius, kad tik greičiau atsisėsčiau į diktorės kėdę. Tai buvo 1990 metų kovo 12-oji. 25 metus pradėdami programą sakydavome: „Labas rytas, pradedame Tarybų Lietuvos televizijos programą.“ O 1990-ųjų kovo 12-osios rytą, po to, kai išvakarėse prieš 11-ą vakaro buvo paskelbta nepriklausomybė, jaudulys tiesiog gniaužė gerklę.
Sėdžiu studijoje, pauzė, širdis, atrodo, iššoks ir sakau: „Pradedame nepriklausomos Lietuvos televizijos programą.“
Tokia laiminga buvau tą rytą! Pristačiau signatarą Rimvydą Valatką – jis kalbėjo apie tą vakarą, kaip visi susitelkę balsavo, kaip norėjo, kad tai atsitiktų.
Vėliau nuėjome gerti kavos, o R.Valatka ir sako: „Jūs taip jaudinotės.“ Atsakiau: „Jaudinausi vien nuo to sakinio. Pirmą kartą ištariau“, – net dabar virpėdama pasakojo S.Stankevičienė, kuriai buvo lemta per televiziją ištarti istorinius žodžius.
Antra įspūdinga programa – vakaras, kai sovietinė kariuomenė turėjo palikti Lietuvą. Direktorius Romas Jankauskas vis įlėkdavo į studiją, pakišdavo lapelį – liko 30 kilometrų iki sienos, 20, 10 ir... jau paliko Lietuvą!
„Kaip buvo gera! Iš džiaugsmo žmonės paprastai šaukia, o mes, kai baigėme programą jau naktį, visi susėdome ir tylėjome. Pasirodo, galima iš džiaugsmo ir tylėti. Tai štai – laimingas rytas ir laimingas vakaras“, – apibendrino S.Stankevičienė.
Nepriklausomos Lietuvos televizijoje ji dirbo septynerius metus, patyrė ir 1991-ųjų sausio įvykius, važinėjo vesti laidų į Kauną – buvo pavojinga, nes sovietų patruliai stabdydavo automobilius, tikrindavo dokumentus, tad televizijos darbuotojai darbo pažymėjimą slėpdavo ilgaauliuose batuose, kad tikrintojai nerastų ir neareštuotų.
„Kai viskas aprimo, pradėjo steigtis komercinės televizijos, pamačiau, kiek gražaus jaunimo veržiasi į eterį, pamaniau: „Viskas.“ Pabudau vieną 1997-ųjų rytą, atėjau į virtuvę ir pasakiau vyrui ir dukteriai: „Nešu pareiškimą, išeinu iš darbo.“ Jie nustebo, bet mano vidinis balsas sakė: užtenka.
Tada manęs visi pradėjo prašyti interviu, teirautis, kodėl nė jubiliejaus nesulaukusi palieku darbą. Niekam nedaviau. Televizijos direktorė Dalia Kutraitė įkalbinėjo: „Norime padėkoti, tegul publika žino – 30 metų matydavo.“ „Ne, – tariau, – nematys ir žinos, kad jau nėra Stasės.“
Laikraščiai pradėjo spausdinti mano nuotraukas, vienas – netgi juodame rėmelyje, o apačioje mažomis raidėmis buvo parašyta: „Neaišku, kodėl išėjo be šampano taurių skambesio, išdirbusi trisdešimt metų.“ Atlėkė kaimynė su tuo laikraščiu: „Jėzau, pamačiau juodame rėmelyje, maniau, kad tavęs nebėra“, – atsisveikinimą su televizija prisiminė S.Stankevičienė.
Laikraščių publikacijos buvo savotiška reklama – banko valdybos pirmininkas, perskaitęs vieną iš straipsnių, pakvietė S.Stankevičienę pasikalbėti ir pasiūlė administratoriaus pareigas ką tik baigtame statyti banko pastate Savanorių prospekte.
Iš pradžių gynėsi, kad nesugebės, bet jai buvo paaiškinta, kad nieko mokėti nereikia: „Kaip namuose priimi svečius, taip priimsi ir banke.“
„Šis jo pasakytas sakinys lydi mane devyniolikti metai“, – džiaugėsi S.Stankevičienė ketvirtu laimingu gyvenimo laikotarpiu.
Tiesa, iš pradžių buvo visko. Jau pirmą dieną suskambo telefonas ir interesantas pasiteiravo: „Koks jūsų banko mokestis?“
Pirmą kartą išgirdusi apie banko mokestį naujoji administratorė sutriko, bet čia ją išgelbėjo aktorinė patirtis: „Žinote, aš čia atsitiktinai pakėliau ragelį – esu valytoja, ėjau pro šalį. Paskambinkite vėliau, kai bus administratorė.“ O pati puolė aiškintis, kas ir koks tas banko mokestis.
Juokdamasi ji prisiminė ir kitą darbo pradžios kuriozą, kai skambinantis asmuo pasiteiravo, kokios operacijos atliekamos naujame banko skyriuje, o ji ėmė aiškinti, kad jis turbūt supainiojo telefono numerį, nes čia ne ligoninė.
Dabar S.Stankevičienė išties jaučiasi kaip šeimininkė, priimanti svečius. Ji laiminga, kai pagyvenusiam, net vyresniam negu ji žmogui įsiūlo banko kortelę, išmoko naudotis bankomatu, internetu sumokėti mokesčius.
„Sykį matau, kad moteriškė bailiai dairosi, akys pilnos ašarų. Prieinu, paimu už rankos, pasodinu, pasikalbame. Pasirodo, ją apgavo artimiausi žmonės.
Ieškojome būdų, kaip sušvelninti jos didelę problemą.
Reikia kiekvieną pamatyti, pastebėti. Esu laiminga, kad mano darbas banke suteikia galimybę padėti žmogui. Ir nieko nėra brangiau gyvenime už rūpinimąsi kitais, už norėjimą ir galėjimą padėti“, – įsitikinusi buvusi TV diktorė, o dabar banko administratorė, televizijos irgi nepamirštanti, tik dabar jau kaip žiūrovė daugiausia žiūrinti informacines laidas.
Penktuoju laimingu gyvenimo periodu S.Stankevičienė laiko šeimą: su vyru Vladu nugyveno 50 metų, užaugino du vaikus.
