Neseniai J.Mudėnienė dalyvavo Tetos Betos (Bernadeta Lukošiūtė) laidoje „Labanaktukas“, kuri transliuojama per „LRT kultūrą“.
Per LRT kiemą tąkart ji ėjo lėtai, pasimėgaudama ir prisimindama, kaip prieš 15 metų čia lakstydavo ir vidurnaktį, ir ketvirtą valandą ryto.
„Pajutau, kad labai ilgiuosi televizijos ir norėčiau vėl nerti į tą sūkurį. Na, bet gal ne nuo ryto iki vakaro“, – prisipažino buvusi laidų vedėja.
J.Mudėnienė jau keletą metų svajoja kurti laidą šeimoms. Jos įsitikinimu, televizijos paramos labiausiai reikia norintiems turėti jaukius namus, auginti vaikus ir džiaugtis gyvenimu.
„Galbūt ši idėja sudygs ir pražys. Ką gali žinoti, juk man Dievas pabarsto daugybę netikėtumų“, – svarstė J.Mudėnienė.
– Mintimis dažnai grįžtate į tuos laikus, kai dirbote televizijoje?
– Tai buvo puikūs laikai. 1995–2007 metais radosi komerciniai kanalai, publicistikai iškilo naujų iššūkių, atėjo europinė žurnalistikos mokykla, kolegos sėmėsi patirties JAV. Buvome neįtikėtinai laisvi siūlyti temas, kūrybinius sprendimus. Dabar pradedantys kolegos to neturi.
– Jūsų televizinio debiuto aikštelė buvo gimtajame Kaune?
– Taip. Į Lietuvos televizijos (dabar LRT. – Red.) Kauno programų direkciją atėjau jau pučiant laisvės vėjui. „Laisvės alėja“, „Svetimo skausmo nebūna“, „Konrado kavinė“, „Krepšinio pasaulyje“. Maždaug 15 laidų buvo kuriama šioje direkcijoje.
Įlašėjau į „7 Kauno dienas“ – savaitinę kultūrinę ir publicistinę laidą, kur sutikau žurnalistus iki kaulų čiulpų – Rytį Zemkauską, Daivą Budrienę, Petrą Garnį, Vidą Mačiulį, Vilių Rekevičių, Neonilą Strackienę, Vilių Kaminską. Gaudžiau kiekvieną jų žodį. Jie mane užaugino.
– Daugelis žiūrovų jus geriausiai prisimena nuotaikingai vedančią laidą „Labas rytas“.
– 2000-aisiais „Labas rytas“ atėjo į mano gyvenimą, o aš atėjau į tiesioginį eterį. Persikėliau į Vilnių. Neturėjau jokio užnugario, bendražygių – taip pat. Esu baigusi ne žurnalistikos, o istorijos studijas Vilniaus universitete.
Užtat turėjau drąsos, neblogą dikciją ir galvą ant pečių. Istorijos studijos išties pravertė. Tų žinių, erudicijos, plataus suvokimo labai reikėjo.
Galėjau bendrauti laisvai, turėti savo nuomonę. „Panoramai“ ir kitoms informacinėms laidoms rengiau istorinius, kultūrinius, socialinius reportažus.
– Kaip atsidūrėte TV3 laidoje „Geri laikai, blogi laikai“?
– Laidos prodiuseris Virginijus Gaivenis paskambino, kai buvau išėjusi motinystės atostogų. Buvo neseniai gimusi dukra Ugnė, o sūnui Kiprui – penkeri.
Gyvenimo būdo laida – savaitinė, tad galėjau dirbti ir augindama du vaikus.
Darbas informacinėse laidose tinka jauniems, veržliems žurnalistams, pasirengusiems bet kurią akimirką lėkti į gaisrą ar kitokio įvykio vietą, o aš mėgavausi motinyste ir norėjau kuo daugiau laiko praleisti su šeima.
Komercinė televizija, žvaigždės statusas, baliai, festivaliai, dovanos, fotosesijos, puošnūs skolinti drabužiai, asmeniniai grimuotojai, kvietimai atvykti, pasirodyti, dalyvauti. Visa tai – tokia tuštybė, bet Dievas mato, kad ji nepaprastai patraukli.
Gyvenimas atrodė nesibaigianti šventė. Iš pradžių tai glumino, paskui tapo natūralu. Tik į šį šėlsmą lengviau įsitraukti nei paskui pasprukti.
– Kaip jautėtės, kai TV3 vadovybė nusprendė atsisakyti jūsų vedamos laidos?
– Kai „Geri laikai, blogi laikai“ nutrūko, įvyko tikras psichologinis lūžis – būti nereikalingai labai sunku. Ekrane matai tuos pačius spindinčius kolegas, o šalia jų – jau kitos žvaigždės.
Ant žurnalų viršelių vis rečiau išvysdavau savo šypseną. Sakysite, visa tai niekai? Dabar tai suprantu, tačiau bėgant laikui įtiki, kad esi žvaigždė. O kai šio statuso netenki, būna skaudus smūgis savimeilei ir savivertei. Bet ir tai reikia patirti.
Tai tas atvejis, kai už vieną luptą dešimt neluptų duoda. Norėčiau, kad mano vaikai tai patirtų, tuomet geriau suprastų savo vietą gyvenime ir gyvenimo svarbą.
– Juk žinojote, kad televizijoje bet kurią dieną gali išgirsti, kad tavo kuriamos laidos nereikia.
– Daug ką suvokiame, bet vis tiek tyliai viliamės, kad tai nutiks ne mums.
– Ar sapnuojate, kad vedate laidą?
– Ne. Niekada nesapnavau savęs televizijoje. Aš joje gyvenau. O naktis skirta kitiems sapnams.
– Kuriam laikui buvote dingusi ne tik iš televizijos, bet ir iš visuomeninio gyvenimo. Neslėpėte, kad nerandate darbo.
– Nedirbau gerą pusmetį. Siūlytis tuomet nemokėjau, buvo gėda ir nejauku. Esu dėkinga režisieriui Algiui Bigeliui, kuris mane vėl surado ir pasiūlė į Seimą.
Darbas informacinėje laidoje „Seimas tiesiogiai“ suteikė naujų galimybių pažinti, pritaikyti akademinį išsilavinimą ir atgaivinti smegenų darbą. Iš arti perpratau komitetų, komisijų, patarėjų, padėjėjų darbą.
– Sulaukusi tuomečio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano pasiūlymo tapti jo atstove spaudai svarstėte ilgai?
– Matyt, kažkuo sužavėjau V.Muntianą. Ne, ne moteriškais kerais, o ilgu darbu Seimo montažinėje: vėlyvais vakarais vis susitikdavome prie išėjimo.
Manau, jis man pasiūlė tapti atstove spaudai dėl to, kad esu darbšti ir moku bendrauti. Ilgai nesvarsčiau, sutikau ir išėjau dar vieną svarbią ir griežtą gyvenimo mokyklą.
Ar vertėjo keisti žurnalistiką į ryšius su visuomene? Žinoma. Viskas, ką patyriau, pažinau, praverčia iki šiol: supratau kertines politinių procesų priežastis, galų gale liko daug pažinčių ir ryšių.
– Kai V.Muntianas atsistatydino, Seimo pirmininku tapęs Česlovas Juršėnas pakvietė jus į savo komandą.
– Taip. Tą patį vakarą. Darbas su Č.Juršėnu buvo kitokia mokykla – erudicijos, patrauklumo.
Tai buvo aukštasis pilotažas. Nepažinau kito tokio intelektualaus, gudraus, dėmesingo žmonėms ir detalėms politiko.
– Po 2008 metų rinkimų vėl praradote darbą. Kaip po kurio laiko atsidūrėte konservatorių stovykloje ir įsidarbinote tuomečio socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko patarėja?
– D.Jankauskas parodė drąsą kviesdamas mane į ministeriją. Kai rinkimus laimėjo konservatoriai, negalėjau gauti nė menkiausių pareigų panašioje įstaigoje: nors niekada nepriklausiau jokiai partijai, gyvenimo aprašyme naujausias įrašas buvo pernelyg išraiškingas.
Tuomet devyni nedarbo mėnesiai buvo daug sunkesni nei nulipus nuo žvaigždžių olimpo. Turėjome didelę paskolą, buvo pats krizės įkarštis. Skendome skolose ir neviltyje.
– Kaip kilo mintis su vyru Pauliumi įkurti leidyklą tokiu trapiu pavadinimu „Stiklo tiltai“ ir leisti knygas vaikams?
– Esu pametusi galvą dėl vaikų – savų ir svetimų. Išleidę savo pirmą eiliuotą knygą „Triušiukų abėcėlė“ nė nenumanėme, kaip pasisuks gyvenimas. Knyga padovanojo mums naujų galimybių: kuriame ir leidžiame mokomuosius žaidimus vaikams, stalo teatrą, popierines lėles.
Su pramogine-mokomąja programa „Triušių miestelio istorijos“ keliaujame po mokyklas, darželius, bibliotekas. Bendraujame su lietuviškomis mokyklomis ir bendruomenėmis Airijoje, Anglijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje. Skaitau paskaitas tėvams ir pedagogams apie kūrybingumo ugdymą, gebėjimą skaityti kitaip – patraukliai ir įdomiai.
Tikiu, kad knygos svarbios vaikų gyvenime ir dabar. Tik pateikti jas reikia jau kitaip – interaktyviai, su lėlėmis, teatru.
Vaikai nuostabūs. Mažuose miesteliuose jie suguža į salę nedrąsiai, išplėstomis akimis, nežinodami, ar reikės tylėti ir netrukdyti viešniai, ar galės garsiai juoktis.
Jie gąsdinami: „Elkis gražiai, netriukšmauk, netrukdyk.“ Aš nežinau, iš kokių namų vaikai susirinko, nežinau, į kokius jie grįš. Ar juos apkabins? Ar paskaitys pasaką? Ar pasiūlys šiltos sriubos?
Aš turiu didelę privilegiją – visą valandą jų gyvenimo.
Todėl privalau padovanoti valandą laimės. Tai didžiausia vertybė man.
Tai privilegijai neprilygsta jokios žvaigždės statusas ar valstybės paslaptys. Jaučiuosi stipri ir reikalinga: aš dovanoju laimės valandą vaikams.
– Esate laiminga?
– Taip. Drauge su vyru kuriame knygas, fotografuojame pasakų pasaulį, ginčijamės prie maketų, kartu rengiame programas. Jis dirba Fotografu Feliksu – knygelės personažo prototipu.
16 metų Kipras ir 12 metų Ugnė gerbia mūsų veiklą. Jie dirba drauge ir užsidirba pakuodami, rūšiuodami, padėdami mums parodose bei mugėse.
Nesame turtingi ir už komunalines paslaugas laiku nesumokame. Tačiau ar gali būti geriau nei gyventi su mylinčia šeima? Ir susitikimuose su paaugliais kalbame apie meilę.
Tik draugai gali kurti tikrus dalykus – knygas, pasakas, spektaklius, sodinti sodą ar dažyti namą. Tuomet viskas būna gerai. Ir sodas, ir namas, ir knyga spinduliuoja meilę.
