Prieš porą savaičių iš eterio pasitraukusi „TV3 žinių“ ir „TV pagalbos“ vedėja R.Šakalytė-Jakovleva mėgaujasi poilsiu ir vyro „Info TV“ laidos „Infodiena“ vedėjo Viktoro Jakovlevo (31 m.) dėmesiu.
Pustrečių metų dukterį Elzę auginantys sutuoktiniai teigia norėję, kad tarp vaikų nebūtų didelio amžiaus skirtumo.
– Ar per atostogas pasikeitė dienos režimas, interesai? – paklausiau Renatos.
– Ilsėtis yra gerai, o ypač laukiant vaikelio. Darbo krūvis televizijoje buvo nelengvas.
Be to, Elzė dar maža, namuose yra įvairių rūpesčių. Kai viskas susideda į krūvą, organizmas ima prašytis atostogų.
Tad dabar mėgaujuosi ramesnėmis akimirkomis.
– Randate laiko pasivaikščioti po vaikiškų prekių parduotuves? Gal jau žinote būsimo šeimos nario lytį?
– Nežinau, kas gims, nes kol kas vaikelis slepia lytį.
Būsimam kūdikiui nupirkome vežimėlį. Daug daiktų, drabužėlių, žaislų yra likę nuo Elzės.
– Ar galite palyginti abu nėštumus?
– Pirmas nėštumas buvo daug lengvesnis. Kai laukiausi Elzytės, keliavau po užsienį, nejaučiau nuovargio, nepykino.
O laukiant antro vaikelio tenka susidurti su įvairiais iššūkiais.
Žiema buvo sunki – aš, vyras ir dukrytė labai sirgome. Bijojau, kad nekiltų sveikatos komplikacijų, kurios galėtų pakenkti kūdikiui.
Nėštumo pradžia buvo ypač nelengva, labai pykino. Per laisvas dienas stengiausi ilsėtis ir pagulėti.
– Ar vyras jus kaip nors palepina?
– Viktoras – dėmesingas ir rūpestingas. Jis padeda buityje, mielai žaidžia su dukterimi, yra puikus tėtis. Mūsų vaikams labai pasisekė. Tikiuosi, pasisekė ir su mama.
– Besilaukiančios moterys neretai būna dirglios, joms kyla neįprastų norų.
– Mano elgesys praktiškai nepasikeitė, emocijos stipriai nebangavo. Tikrai neverčiau vyro keltis vidury nakties ir važiuoti ieškoti braškių.
Kartais dingsta nuotaika, būna – apsiverkiu be priežasties. Bet liūdesys greitai praeina. Džiaugiuosi, kad vyras viską supranta.
– Elzė laukia šeimos pagausėjimo?
– Ji supranta, kad mamos pilvelyje kažkas gyvena. Mes jai paaiškinome, kad greitai turės broliuką arba sesutę. Sakėme, kad tas vaikelis pilve yra labai mažytis, bet viską girdi ir jaučia.
Kartais, kai Elzė pabučiuoja pilvą ar ką nors pasako, kūdikis sujuda. Iš tikrųjų jis reaguoja į mūsų trijų balsus.
Kūdikio judesiai labai pralinksmina Elzę, tada ji džiūgauja: „Mama, ar tu girdi?! Matai?!“
Tos intymios ir šiltos akimirkos yra labai brangios šeimai. Tarp mūsų keturių jau yra ryšys.
Nors dukrą ruošiame šeimos pokyčiams, tikriausiai laikui bėgant susidursime su natūraliu pavydu, konkurencija, nes pirmagimei reikės susitaikyti, kad nėra visatos centras. Stengsimės užtikrinti, kad tas etapas jai būtų kuo lengvesnis.
– Ilgai planuojate būti namuose su vaikeliu?
– Su Elze namuose buvau metus. Dabar daugelis motinų su vaiku praleidžia dvejus metus, tačiau, jei nori, gali pradėti dirbti ir po metų. Aš dar nenusprendžiau.
– Kaip jus pakeitė motinystė?
– Teko išmokti suderinti daugiau dalykų. Juk gimus vaikeliui netampi tik mama. Esi žmona, dukra, draugė, darbuotoja.
Kai po metų pradėjau dirbti, dukterį prižiūrėjo auklė. Taip pat pasisekė, kad mudviejų su vyru darbo grafikas buvo slankusis, todėl, kai vienas dirbdavo, kitas galėjo prižiūrėti Elzytę.
Daug sunkiau buvo susitvarkyti su emocijomis, kai išeini į darbą, o kažkas svetimas rūpinasi tavo vaiku.
Reikėjo prisijaukinti būseną, kad negaliu šalia vaiko būti ištisą parą. Buvo ir ašarų, teko padirbėti su savimi. Aišku, supranti, kad tai pirmas žingsnis, kai turi atsiskirti nuo vaiko, ir kad tų žingsnių bus vis daugiau. O kada nors visam laikui teks jį paleisti į pasaulį.
– „TV pagalboje“ dažnai kalbama apie tėvų ir vaikų konfliktus. Jums, kaip laidos vedėjai, lengva sutaikyti žmones?
– „TV pagalbos“ studijoje didesnis krūvis tenka mano kolegai psichologui Andriui Kaluginui.
Aišku, aš irgi gilinuosi į žmonių santykių peripetijas. Nuo rugsėjo studijuoju privačioje psichologijos akademijoje. Įgytas žinias pritaikydavau laidoje.
Nemažai žmonių mano, kad juos slegia tik finansiniai ar buities rūpesčiai, nors po fasadu slepiasi psichologinės bėdos.
Kai jie atsiduria TV studijoje, susikaupusios nuoskaudos sprogsta kaip burbulas. Nekart motinos čia pirmą sykį nuoširdžiai išsikalba su vaikais, nekreipdamos dėmesio į svetimus žmones ir prožektorių šviesas.
– Kokia tėvų ir vaikų santykių istorija įsiminė labiausiai?
– Kartą Kaune su A.Kaluginu užsukome į „Spurginę“. Pardavėja sakė, kad jai įsiminė laida, kurioje ilgus metus nebendravusios motina ir dukra viena kitai atsivėrė.
Moteris prisipažino, jog po laidos labai verkė supratusi, kiek mažai dėmesio skiria savo dukteriai. Tuomet paskambino jai ir pasakė, kad labai myli.
Jeigu žmonės po laidos gali priimti tokius sprendimus, vadinasi, einame teisingu keliu.
– Ar televizijos žiūrovai rašo laiškus, siunčia dovanas?
– Kai dirbau tik „TV3 žiniose“, dovanų gaudavau retai. Gerbėjai dažniausiai siųsdavo atvirukus, padėkos laiškus. Pradėjus dirbti „TV pagalboje“ dovanų padaugėjo.
Dažniausiai mus apdovanoja į studiją stebėti filmavimo atvykstantys žiūrovai. Esu gavusi namuose keptų grybukų, vilnonių kojinių, megztų šlepečių. O prieš Velykas iš Utenos rajono atkeliavo krepšys, kuriame buvo ir margučių, ir medaus, ir įvairių kepinių. Tokios mielos dovanos sušildo sielą.
– Dabar stebite kolegų darbą?
– Visada žiūriu ne tik savo kanalo informacines laidas, bet ir konkurentų. Tiesa, pastaruoju metu pirmenybę teikiu kitokiems užsiėmimams.
Mėgstu skaityti knygas, pasisukioti sode prie namų. Turime rožyną, nedidelį daržą. Mėgstu žemės darbus. Tai poilsis. Kai prisikaupia negerų emocijų, užtenka sukišti rankas į žemę, ir iš karto palengvėja.
– Judu su vyru kartu nuo žurnalistikos studijų?
– Susipažinome studijuodami. Aš buvau antrakursė, jis pirmakursis. Kurį laiką buvome bičiuliai, vėliau bendravimas virto šiltesniais jausmais. Kartu esame 11 metų, o susituokėme prieš ketverius.
Esame panašūs, bet tuo pat metu ir skirtingi. Man patinka būti šalia savo išrinktojo, nes net prabėgus 11 metų mokame vienas kitą nustebinti.
– Kokia yra jūsų sėkmingos santuokos paslaptis?
– Būtina suprasti, kad svarbu ne tik mano jausmai, norai ar lūkesčiai, bet ir kito žmogaus poreikiai. Reikia kalbėtis ne tik apie mielus, bet ir apie nemalonius dalykus.
Reikia mokėti išklausyti. Visi nešiojame karūną, bet kartais būtina ją nusiimti, kad vėl pasijustum esąs žmogus. O kai reikia, vėl uždėti karūną sau ir kitam.
Neretai poros daug kalba, bet nemoka išklausyti. Tai irgi nėra gerai. Turi būti pusiausvyra.
Mums su vyru reikėjo to mokytis. Bendri gyvenimo metai leido pažinti vienam kitą. Aš buvau ta, kuri daugiau kalba ir mažiau klauso, o Viktoras – greičiau priešingai. Jei viskas taip būtų likę, matyt, būtume turėję problemų.
Aš padėjau vyrui išmokti labiau atsiverti, o jis man – klausytis.
Ir maži dalykai stiprina santykius. Tai įvairios dovanėlės, staigmenos. Svarbu neprarasti spontaniškumo. Reikia leisti įvykti netikėtiems dalykams, kad žiūrėdamas į savo žmogų pamiltum jį iš naujo.
Suskambėjusi ir malonius prisiminimus sukėlusi daina gali įkvėpti spontaniškam šokiui, kelionėje netikėtai pasikeitęs maršrutas sukels intrigą, paskirtas pasimatymas sutuoktiniui įkaitins jausmus, o be jokios progos įteikta gėlė nuotaiką praskaidrins visai dienai.
Kai su Viktoru sumanydavome pakeliauti, nebūtinai tai būdavo skrydis lėktuvu.
Mes labai mėgstame važinėtis motociklu. Prieš ketverius metus apvažiavome Baltijos jūrą.
Aš ir pati norėčiau išmokti vairuoti motociklą. Naujovių gyvybiškai reikia.
