Humoras pasidarė rūstus. Mes negalime atsipalaiduoti, į viską žiūrime rimtai, o jei bandai pajuokauti ir iš karto nepasakai „šūdas“ arba ko nors panašaus, sunku prajuokinti.
Manoma, kad reikia kalbėti rimtai, griežtai, aiškiai, o humoras – subtilesnis dalykas. Nesiimčiau aiškinti, kas tai yra, bet įsivaizduoju, kad jaučiu.
Televizijoje humoro laidų pasirodo įvairiausių, bet jos po kiek laiko dingsta. Vienintelė, išlaikiusi laiko išbandymą, – „Dviračio šou“. Žiūrėdavau ją tuomet, kai tik pasirodė. Pradžia buvo puiki. Dabar, kai rodoma kasdien, man atrodo, kūrėjai truputį pavargo. Ši laida daugiau satyrinė, ne humoristinė. Ant to arkliuko ir jojama.
Labai gerbiu Haroldo Mackevičiaus ir visos komandos pastangas, bet pati kryptis man panaši į vieną rusišką aforizmą: kai aišku, kodėl blogai, tai tas pats, kas ir gerai. Visi žmonės pasižiūri, pasijuokia, pakomentuoja, kokie herojų prototipai bjaurybės, savanaudžiai, bet viskas tęsiasi. Tai panašu į narkotiką arba degtinę, apie kurią dabar tiek daug šnekama.
Auksinių svogūnų teikimo ceremonijos man nepatinka. Tie, apie kuriuos kalbama, paskui apsimeta, kad tai ne jie, kad čia kalbėta apie galas žino ką, apie blogus žmones, jie irgi taip mano. Ateina atsiimti svogūno ir visa tai pavirsta, mano nuomone, šiokia tokia nešvankybe.
Iš ekrano bandoma pasakoti ir anekdotus. Pažįstu keletą žmonių, kurie nemėgsta Raimondo Šilansko. O man jis atrodo savo vietoje, anekdotų rinkiniai juokingi. Tik dabar poreikis krypsta į atvirą nešvankybę – tai publikai labai patinka.
Žydiško tono, kai nepavartojant nė vieno nešvankaus žodžio viskas aišku, juokinga, netikėta, itin trūksta. Matyt, griežtėja pasaulis: jeigu kas, tuoj į snukį.
Mentalitetas ilgainiui kinta tai į vieną, tai į kitą pusę. Viliuosi, kad dvasia pamažėle išlaisvės ir neatsibusime iš ryto susiraukę, kai viskas blogai, nors saulė ir šviečia.
Man irgi visaip būna, bet nuo vaikystės esu protestantas, nemėgstu kolektyvinės dvasios, bendros nuomonės, neturiu įpročio moti ranka, kad viskas blogai.
Ar humoro jausmas padeda gyventi? Ko gero, taip. Juokaudamas lengviau priimi sunkumus, iššūkius. Žinoma, jeigu kaip reikiant užsmaugtų, kažin kaip pajuokautum, bet štai mūsų šedevras „Dievų miškas“ liudija, kad galima juokauti ir rūsčiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Humoro jausmą galima slopinti, galima ugdyti. Televizijos laidos irgi vienaip ar kitaip prie to gali prisidėti.
Man tik nepatinka, kai kartais bandoma piršti nuomonę, esą lietuviai humoro nesupranta. Aš neturiu teisės to sakyti, nes pats esu lietuvis. Kiek apžvelgiu kolegų, visi turi humoro jausmą, taigi viskas čia gerai.
