Prisimenu Atgimimo laikų „Vzgliad“ laidas ar mūsų mieląją Danutę Jakubėnienę „Atgimimo bangoje“. Nei Tatjana Mitkova, nei D.Jakubėnienė neprarasdavo moteriškumo, nesistengė įžeidinėti politiko, parodydamos jo vietą, o leisdavo savo klausimais pačiam atsiskleisti. Juk televizija – tai rentgenas, nepasislėpsi už išmoktų frazių ar pasiskolintos išminties.
Kol naujasis Landsbergis tik šypsojosi iš plakatų, tai visai nieko buvo. O kai prabilo televizijos ekrane, visas jo žmogiškasis ir politinis silpnumas išlindo kaip baltos siūlės iš paskubomis sudygsniuoto drabužėlio. Juokingai atrodė šis politikas Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“, kai net jį mylinčios rankos vedžiojama kamera fiksuodavo, kaip jis, pasakęs frazę, klausiamai žvelgdavo į vedėją: „Ar taip pasakiau?“
E.Jakilaičiui lygių kol kas televizijoje nėra – juodajame formate nuskendusi Rita Miliūtė neprisiveja jaunojo kolegos nei aštrumu, nei reakcija. Ir jokios čia premijos nepadės – jos laidoje marinama politika. Net įdomu būtų žvilgtelėti į reitingus, kas gi yra tos laidos žiūrovai. Na, nebent aiškiai identifikuotas partinis elektoratas.
Moteriškajame politikavime išsiskiria Rasa Tapinienė ir Daiva Žeimytė. Jos jausmingos (o be emocijų televizorius – tik sau kalbanti dėžė), žmogiškos, nebijančios išeiti iš formalaus pokalbio apie aktualijas rėmų, reaguojančios į pašnekovo asmenybę. Ir, reikia pripažinti, ją atskleidžiančios.
Ypač įsiminė D.Žeimytės interviu su švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene. Puikiai – net į spintą buvo įlįsta. Nemačiau vedėjos veide jokio asmeninio vertinimo. Tai tikrai profesionalu! Ir, svarbiausia, įdomu žiūrovams.
Tiesa, tenka stebėti politikus ir kitose laidose. Pavyzdžiui, KK2 dažnai rodo Naglį Puteikį (Autorės sutuoktinis. – Red.). Tik dėl jo pasižiūriu, bet tikiu, kad ir N.Puteikį, ir, pavyzdžiui, protingąjį Lauryną Kasčiūną ta laida rodo ne man. Ne aš esu jos tikslinė auditorija. O politikui kiekvienoje situacijoje turi užtekti proto ir gebėjimų panaudoti eterį savo naudai.
Beje, nenuvertinkime tokių neva nerimtų laidų. Jos turi milžinišką įtaką formuojant kad ir politinius įvaizdžius ar net kuriant pačius politikus. Puikiausias to pavyzdys – Viktoro Uspaskicho fenomenas. Prieš 15 metų dar žiūrėjau „Dviračio žinias“ ir akivaizdžiai mačiau, kaip kuriama Agurkicho figūra, kuri vieną dieną ėmė ir peržengė ekrano rėmus...
Tad klausimas, kas sukuria politikus – partijos ar medijos – lieka atviras.
Liūdniausia, kad gyvenimas ėmė imituoti televiziją. Kažkodėl – ne kultūros kanalą, o... „24 valandas“.
Blogis visada traukia, ar ne? Nes kvailai juokingas, apnuoginantis tai, ko svetima akis ir tikrame gyvenime neturėtų matyti, be to, nutinkantis ne mums.
O gėris ir kultūra atrodo tokie pilkučiai, tylučiai, kalbasi sau apie neapčiuopiamus dalykus, rodo senus spektaklius ir operas žmonėms nesuprantama kalba, dar transliuoja keistus vaizdus iš keistų parodų, kur eksponuojami paveikslai neturi nieko bendra su realybe, lyg kokie kitokiomis kalbomis kalbančių žmonių hieroglifai.
Kad ir kaip keista, man įdomūs šie hieroglifai. Klaipėdoje aštuonerius metus nebuvo teatro, tad mielai pasižiūrėdavau spektaklius per „LRT kultūros“ kanalą.
Pastebėjau netgi pranašumų, palyginti su spektaklio žiūrėjimu teatre: gali stebėti stambiu planu aktorių vaidybą, matyti kiekvieną veido raumens virpesį, scenografijos, kostiumų detales.
Vis dėlto kultūros laidose pasigendu dėmesio muziejams. Jie atspindimi vienintelėje „Durys atsidaro“.
Kita vertus, ši laida susitelkusi tik į pagrindinių muziejų parodas, muziejai pateikiami kaip išskirtinai susiję su daile ar istorija. O juk jų yra įvairių. Kaip norėčiau, kad šviesių žmonių komanda keliautų iš vieno muziejaus į kitą, atskleisdama juose slypinčius lobius!
