Nuoširdžiausi pokalbiai kartais užsimezga išjungus filmavimo kameras. Taip nutiko ir laidos „24 valandos“ korespondentui Žilvinui Žitkui (42 m.).
Baigęs interviu su laidos heroje Vanda Juodeliene vyras jai išsipasakojo apie dvi nenusisekusias santuokas.
Moteris prasitarė, kad jos dailiai, lieknai ir protingai dukrai taip pat nesiseka meilės reikalai. Žurnalistas paprašė jos kontaktinių duomenų feisbuke.
Po trijų mėnesių draugystės Ž.Žitkus pasipiršo mylimajai finansų analitikei Ramunei Juodelytei (37 m.), o dar po keturių mėnesių pora atšoko vestuves. Jau aštuoni mėnesiai jie vyras ir žmona, Ramunė pasirinko vyro pavardę.
„Norėtume sulaukti atžalos, juk ne už kalnų tas laikas, kai brandūs medžiai gali pradėti kirmyti ir pūti“, – prieš savaitę kalbėjo Žilvinas LNK laidoje „KK2 penktadienis“, kurioje dalyvavo kartu su žmona ir uošve.
„Mano būsima uošvė kreipėsi į „24 valandas“, kad žurnalistai pagelbėtų giminaitei, kuri buvo iškraustyta iš savo būsto. Filmuodami laidą turėjome šiek tiek laisvo laiko, tad išsikalbėjome“, – sėdėdamas tarp dviejų besišypsančių moterų pasakojo Ž.Žitkus.
„Mama vis sakydavo, kad eičiau į kokį nors televizijos šokių ar dainų konkursą. Ji buvo įsitikinusi, kad ten būsiu pastebėta ir gal susirasiu vyrą. Kai sužinojau, kad mama filmuosis „24 valandose“, pasakiau: „Jei jau eini į televiziją, surask man vyrą“, – pasakojo Ramunė.
Ramunė po laidos paskambino motinai ir pasiteiravo, kaip sekėsi filmuotis. Vanda pranešė radusi jai nuostabų vyrą, kuris netrukus paskambinsiąs.
Prieš eidama į pasimatymą Ramunė feisbuke paieškojo Žilvino fotografijų ir išvydusi jas nebuvo sužavėta. Beveik visose nuotraukose Žilvinas pozavo pusnuogis su didžiulėmis žuvimis ir atrodė kaip nuo civilizacijos bėgantis keistuolis.
„Iš pirmo įspūdžio jis man neatrodė svajonių jaunikis, tačiau pasvarsčiau, jei mama siūlo su juo susitikti, matyt, tas vyras yra geras žmogus“, – mamos nuojauta pasikliovė Ramunė. Po pirmo pasimatymo ji vienai draugei sakė, kad yra du galimi santykių variantai: arba su nauju pažįstamu po trijų mėnesių išsiskirs, arba susituoks.
„Kai pernai prieš Valentino dieną atostogavau Ispanijoje ir man paskambino Žilvinas, kad paklaustų, koks Ramunės bevardžio piršto dydis, supratau, kad nori nupirkti mano dukrai ypatingą žiedą“, – prisiminė Vanda.
Iš tiesų Žilvinas pasipiršti mylimajai sugalvojo vasario 14-ąją: „Nuvažiavome į stintų šventę ir iškeliavome į Latviją žvejoti. Užmetėme meškeres, o aš buvau padaręs auksinę žuvelę, kurios burnoje buvo žiedelis. Reikėjo, kad Ramunė pasitrauktų nuo meškerių ir aš tą žuvelę pritvirtinčiau.“
Pora vestuves atšoko 2015 metų birželį. Ramunei tai pirmoji, o Žilvinui – trečioji santuoka.
Liberalių pažiūrų uošvė teigė, kad jos nė kiek negąsdino Žilvino praeitis: „Aš į tokius dalykus nežiūriu kaip į nusikaltimą. Manau, vedybos yra loterija, kurioje ne visiems pasiseka. Pažįstu ne vieną porą, kuri gyvena ne pirmoje santuokoje ir viskas yra labai gerai.
Viliuosi, kad Ramunei ir Žilvinui taip pat pasiseks. Jie yra protingi ir jau brandūs. Na, o jei nesutars, išsiskirs, negi tai didelė problema.“
Pirmą kartą Ž.Žitkus vedė būdamas 21 metų. Vyras tvirtino, kad pirmoji žmona buvo geras žmogus, o jis dar nepakankamai išsilakstęs.
„Tačiau antroji žmona man parodė, koks apima jausmas, kai kažkas tave palieka. Antroje santuokoje gavau atgal už viską su kaupu.
Kadangi karmiškai jaučiausi kaltę išpirkęs, laukiau artimo žmogaus, tikėdamasis, kad trečią kartą viskas klostysis laimingai. Iš pirmo žvilgsnio mačiau, kad Ramunė graži, išmintinga ir protinga, o pabendravęs ilgiau supratau, kad šis žmogus moka mylėti.
Tai iš tikrųjų man nunešė stogą“, – meiliai žvelgdamas į žmoną Ramunę pasakojo Ž.Žitkus.
– Kaip šeimoje puoselėjate santykius? Ką žvelgdamas į savo praeitį darote kitaip? – paklausiau Ž.Žitkaus.
– Atsigręžęs atgal suprantu, kad daug pastangų iššvaisčiau savanaudiškai siekdamas komforto.
Dabar viskas kitaip. Gal juokingai nuskambės, bet man net nereikia stengtis įtikti žmonai, nes meilė pati aštrius kampus nugludina. O noras patikti, pradžiuginti, stengtis, kad žmona būtų su manimi laiminga, yra natūralus, tarsi kvėpavimas grynu oru.
– Gal aptarėte iš anksto, kokių ribų negalite peržengti, kokių įpročių ar pomėgių nekeisite?
– Mums pasisekė, kad radome vienas kitą besiformuojančius ir vis dar galime vaikiškai pasidžiaugti pirmuoju iškritusiu sniegu, pirmąja pavasario šilagėle ar storakočiu rudens baravyku.
Nesame sustabarėję. Nieko vienas kitam nedraudžiame ir neįsivaizduojame visaverčio bendravimo be visiško pasitikėjimo. Tėvai mus išauklėjo labai panašiai, esame tos pačios kartos atstovai, todėl padorumo ribos irgi suvokiamos panašiai.
– Ar nebuvo baisu trečią kartą vesti?
– Ne tiek jau daug tų šiurkščių klaidų gyvenime buvo. Viena – kai pirmąkart nutariau skirtis, antra – kai vedžiau ne man skirtą žmogų.
Jeigu susumuočiau geriausias buvusių žmonų ir draugių savybes, jos labiausiai atspindėtų Ramunės charakterį. Ji labai šeimyniška, daili ir protinga. Džiaugiamės, kad susikirto mūsų keliai.
– Kaip sprendžiate konfliktus?
– Papasakosiu anekdotą. Susitinka du neseniai vedę draugai. Vienas sako: „Ar žinai, kad vedybinis gyvenimas yra lyg statinė, kurios paviršiuje 10 centimetrų medaus, o visa kita mėšlas?“
Antrasis nusikeikia ir sumurma panosėje: „Matyt, aš būsiu statinės dugną atidaręs.“
Praėjo pirmieji medaus metai ir, ačiū Dievui, dar neatkapstėme blogojo statinės turinio.
Kažkaip stebuklingai mums pavyksta išvengti konfliktinių situacijų, galbūt todėl, kad dažnai galvojame apie bendrą gerovę ir nedarome to, kas galėtų supykdyti partnerį.
– Kodėl sakydamas, kad niekada nemezgėte romanų su laidos herojėmis, vis tiek susidomėjote pasiūlymu susipažinti su Ramune?
– Nemezgiau todėl, kad nebuvo su kuo. Visus viengungystės metus buvau atviras pažintims ir santykiams. Vis dėlto mano vertybių kartelė yra aukštai užkelta, tikrai nedaug yra Lietuvoje moterų, kurias būčiau kvietęs į pasimatymą.
– Esate patyręs ir santuokos, ir finansinių krizių, jums pažįstama emigranto dalia, kai teko dirbti juodus darbus. Ko išmokė tamsi gyvenimo patirtis?
– Tiesiog užgrūdino kaip plieną, ir tiek. Tokie linksmieji gyvenimo kalniukai, kai smingi į duobę, išmokė svarbiausio dalyko – nebijoti gyventi.
Aš žinau, kad skaudžios pamokos buvo ne veltui.
– Kaip kovodavote su užgriuvusiais sunkumais, apnikusia širdgėla?
– Ragais ir nagais. (Juokiasi.) O jei rimtai, nereikia kovoti, tiesiog atkakliai siekti tikslų, kabintis į gyvenimą ir daryti viską, kas tuo metu įmanoma.
Mano mama aštuonerius metus praleido Amerikoje – prižiūrėjo senukus. Man tuo metu JAV ambasada vizos neišdavė, su mama bendraudavome laiškais.
Kai man buvo labai sunku, kai su buvusia žmona praradome kūdikį, o po šios nelaimės trenkė ir skyrybų žaibas, mama parašė: „Brangus sūnau, aš kasdien meldžiuosi ir prašau Dievo, kad suteiktų tau jėgų pakeisti tai, ką gali pakeisti, dovanotų proto nekeisti to, ko negalima pakeisti, ir kad nepagailėtų išminties vieną nuo kito atskirti.
Yra gyvenime dalykų, kurie nuo mūsų veiksmų ir norų nepriklauso, kaip nuo mūsų nepriklauso ir tai, kiek laiko švies saulė.“
Sunkiomis akimirkomis palaikydavo mama ir brolis. Artimo žmogaus trūkumą atstodavo buvimas gamtoje, žūklė.
– Ar esate padėjęs susipažinti poroms, sutaikęs, įkvėpęs atversti naują šeiminio gyvenimo puslapį?
– Kuriant laidą tai pavyksta, tačiau dažnai susimąstau, ar tik nebus taip, jog porą sutaikau tik tam, kad mums išvykus jie vėl išsiskirtų. Todėl stengiuosi tai daryti nuoširdžiai.
Dažnos situacijos, kai tarp dviejų žmonių emocijos ima viršų ir reikia trečio žmogaus, kad santykiai taptų aiškesni.
Apima neapsakomai nuostabus jausmas, kai sutaikytos poros ir po pusės metų paskambina, pakviečia į šeimos šventę ar į vestuves.
