Čia tik detalė. Kam suprantama, kam ne. Svarbiau štai kas: mugė sparčiai augo ir tapo ryškiausiu kasmečiu sostinės kultūros renginiu, sutraukiančiu daugybę žmonių.
Rašytojai ir leidėjai nuspėjo ir paleido į darbą branduolinę reakciją, kuri tuojau prisišaukė aktorius, muzikantus, dailininkus, žiniasklaidą, radiją ir televiziją; žiūrint į pastaruosius metus – dar muzikos ir popso leidėjus. Čia jau rinkos visuomenės grimasos, tiek to.
Tai patvirtinimas, kad literatūra, knygos Lietuvoje turi išskirtinę galią. Martynas Mažvydas, 1547 metais ištaręs „imkiet mani ir skaitikiet“, pasiekė savo.
M.Mažvydas, žinoma, negalėjo nuspėti, kad šiame veiksme dalyvaus radijas ir televizija. Bet mes žinome ir kartais pagalvojame: kaip dalyvauja? Dalyvauja. LRT net ir Metų knygų rinkimuose.
Kritikas, tokia jo dalia, turi pradėti nuo replikų. Pirma. Ekrano žmonės, neužganėdinti šio ganėtino populiarumo, bet juo pasinaudodami, puola rašyti knygų ir tampa „populiariausiais rašytojais“. Ekrane matome šią žinią tvirtinančius titrus, bet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vertinimuose jų pavardžių nematyti. Taigi suabejokime dėl vertybių.
Antra. Čia jau apie pačią mugę. Jos dienomis įvyksta šimtai įvairiausių renginių, kuriuose, kaip minėta, dalyvauja visokių menų ir gebėjimų žmonės. Ką pastebėjau? Kad iš jų įrašomi tie, kurie vyksta transliuotojų stacionarios įrangos buvimo vietose. O kodėl? Lengva, patogiausia.
Ar transliuotojai išmanančia akimi iš anksto persižiūri renginių programą ir ar turi užsidegimo pajudėti iš savo vietos? Atrodo, kad ne. Vertybių požiūrį nustelbia patogumai.
O jeigu rimtai – kiek yra mugės siužetų, kurie padėti ant delno, lieka tik pasiimti. Taip, galėčiau paminėti malonių išimčių, bet kritikas turi rodyti pirštu į vyraujančią tendenciją. Į stokas dėl nepaslankumo ir tingėjimo. Taigi pasakysiu tiesiai: dėl atsainaus požiūrio į kultūros reiškinius.
Kas yra nauja Aido Marčėno knyga, jeigu palyginsime su išgėrusios valdininkės vaidinimų siužetu? Tas ir yra. Siužetas paskęs tarp kitų panašių. O knyga gyvens.
Ar aišku? Atsiprašau dėl didaktiškai ištartos teisybės.
Gerai, atsitraukime nuo mugės. Žinoma, kad esu šališkas. Esu šališkas ir tendencingas, nes einu keliu, apie kurį kalbėjo M.Mažvydas ir kuriame matau Lietuvą su Knyga.
Ar eina šiuo keliu, tarkime, nacionalinis transliuotojas? Eina. Galėčiau paminėti bent keletą vertų laidų. Daugiau radijo, bet yra ir televizijos.
Reikia žinoti, ką pasako žmonės, nė neklausti (tai svarbi aplinkybė), sutikti, kaip transliuotojai įpratę sakyti, provincijoje. Tarkime, po LRT įrašo iš Rašytojų klubo. Sako: „Pažiūrėjau, pasiklausiau, pasijutau buvusi kartu. Kaip man tai brangu.“
Šį sakinį sudėjau iš kelių autentiškų užsirašymų.
Viskas yra tartum pakankama. Yra neblogai, bet nėra meilės ir užsidegimo, kokį patiriame žiūrėdami laidas apie Lietuvos miestelius, apie etninę kultūrą ir apie, atsiprašau, vienadienes sensacijas.
Supyniau čia viską... Lietuvių literatūra verta daugiau.
Apie Edmundo Jakilaičio ir Ritos Miliūtės šįvakar (rašau vasario 22 d.) išreikštą meilę lietuvių literatūrai nieko nesakysiu. Kas į ką įmynė, ten tegul ir kapstosi.
Išsikapstys gražūs, tikrai didesni už Justiną Marcinkevičių.
