Tai renginys, reginys ir šventė visai Lietuvai, meilės muzikai užtaisas daugiau kaip keturiasdešimt metų. Žmonės, paragavę „Dainų dainelės“, suserga visam gyvenimui ir net jeigu netampa profesionaliais dainininkais, bent mėgėjais ir ištikimais melomanais tikrai lieka.
Aš „Dainų dainelėje“ dalyvavau 1980-aisiais. Man tuomet buvo beveik 16 metų.
Dainuoti buvo didžiulis iššūkis, mat buvau būgnininkas ir grojau įvairias roko, estradines dainas, kol ansamblio vadovas Juozas Taunys, išgirdo manyje užslėptą balsą, privertė atsistoti prie fortepijono ir padainuoti solo.
Tokie dalykai ugdo valią, saviraišką, auklėja kaip asmenybę, nes išdrįsti stotis prieš šimtus tūkstančių žiūrovų – tuomet „Dainų dainelę“ žiūrėdavo tikrai daug žmonių, nes buvo iš esmės viena televizija, o tokio pobūdžio muzikinė laida taip pat vienintelė – didelė atsakomybė ir galimybė pasakyti daugiau, negu galėtum išreikšti žodžiais.
Tik gerų žodžių galiu tarti apie „Dainų dainelę“, jos rengėjus, dalyvius ir pirmiausia vadovus, kurie atsiduoda muzikiniam ugdymui. Turint galvoje neadekvatų mūsų valstybės požiūrį į muzikos mokymą ir apskritai kultūros sklaidą, tie žmonės išties atlieka stebuklingą misiją. Kol bus „Dainų dainelė“, Lietuva tikrai nemirs.
Gerai, kad išlaikyta tradicija konkursą rengti kas dvejus metus. Dažnesnis, ko gero, išsisemtų – sudėtinga kasmet rasti gabių vaikų. Per dvejus metus subręsta ateinanti karta, o žiūrovai pasiilgsta konkurso.
Dešimt metų vienaip ar kitaip buvau susijęs su televizija.
Teko vesti muzikinę laidą „Tegyvuoja klasika“, kuri buvo numarinta kaip nereikalinga, nors aš su tuo nesutinku. Teko dalyvauti įvairių muzikinių konkursų komisijose.
Manau, jei daugiau akademinio pasaulio žmonių dalyvaus pramoginėse laidose, nuo to blogiau nebus. Tai saugiklis ir repertuaro, ir kokybės, ir estetikos prasme.
Gaila, kad užgeso „Triumfo arka“. Ir ypač gaila, kad tai įvyko nacionalinio transliuotojo eteryje. Jeigu šį konkursą būtų rengęs pramoginis, komercinis kanalas, suprastum – gal nepasiekia reikiamų reitingų. O nacionalinio transliuotojo viena misijų transliuoti tokias laidas.
Žiūrovams buvo pasiūlytas kažkoks hibridas – „Auksinis balsas“, bet specializuotos, būtent klasikinei muzikai skirtos laidos, tegul ir su pramoginiu atspalviu, tikrai labai reikia.
Per kelis sezonus „Triumfo arka“ subūrė didžiulį mėgėjų būrį. Jeigu dabar pasirodau kur nors žmonių draugijoje, vienas pirmųjų klausimų būna, kodėl neberodo „Triumfo arkos“.
LRT dabar turi garantuotą valstybės finansavimą, nereikia nervintis dėl reklamos, reitingų. Tad visiems mums palinkėčiau, kad šis aukšto lygio projektas atgimtų ir turėtų mažiau pramoginio, o daugiau šviečiamojo turinio – supažindintų žmones ir su repertuaru, ir su jaunais dainininkais, kurie paskui išties daro stebuklus.
Juk „Triumfo arka“ atvėrė akis į Liudą Mikalauską, Oną Kolobovaitę, Ievą Prudnikovaitę, o Jeronimas Milius, nebūdamas profesionalus klasikos dainininkas, net tapo Kauno muzikinio teatro solistu.
