Šilalėje gyvenantys D.Vaitkevičiūtė ir G.Rekašius kartu ir buityje, ir kūrybinėje veikloje. Sutuoktinių šeiminis gyvenimas – dramatiškas, kaip ir kai kurių jų herojų.
Kadaise skirtingais keliais pasukusi ir oficialiai skyrybas įforminusi pora po devynerių metų suprato, kad vienas be kito negali gyventi ir vėl susituokė.
Populiarių romanų autoriai ir televizijos serialų „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“, „Svetimi“, „Pasmerkti“ scenaristai dabar rašo scenarijų neseniai pradėtam rodyti komiškam serialui „Nuovada“.
– Ar nekyla ginčų rašant bendrą kūrinį?
Daiva: Rašydami scenarijų mes atidžiai sekame emocinę ir loginę siužeto liniją. Viskas turi būti pagrįsta, motyvuota – tik tai daro istoriją įtikinamą.
Edvinas: Kai lankėme režisieriaus ir scenaristo Aleksandro Mittos kursus, jis nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia scenaristui yra fantazija ir intuicija. Fantazijos dovana leidžia kurti siužetą, o intuicija neleidžia pasiklysti siužeto vingiuose.
Kitas dėstytojas, UCLA (Kalifornijos universitetas. – Red.) profesorius Neilas Landau kalė į galvą, kad emocijos yra stipriausia scenaristo valiuta.
Daiva: N.Landau pateikė ir labai logiškus scenarijaus rėmus, kurių laikosi bent kiek pažengę scenaristai.
Edvinas: Tačiau, pavyzdžiui, kito garsaus scenaristo Richardo Krevolino nuomone, žiūrovą nustebinsite tada, kai išeisite iš rėmų, padarysite ką nors nestandartiško.
Jeigu kalbame apie mūsų bendrą darbą, ant mano pečių gula siužetas, serialo loginis takelis, o Daiva rūpinasi emociniu takeliu, moteriškais dialogais. Viskas paremta intensyviomis diskusijomis. Manau, ginčiai verda tarp tų scenaristų, kurie nėra susipažinę su scenarijaus rašymo ypatumais, o mes iš savo mokytojų turime gavę įrankių, kuriais ir naudojamės.
Daiva: Mūsų požiūris mažai skiriasi ir dėl gyvenimo patirties, ir dėl panašios vertybių sistemos.
Edvinas: Norėčiau dar papasakoti apie personažų atsiradimą. Sužinojome, kad į serialo „Moterys meluoja geriau“ komandą turi įsilieti aktorius Džiugas Siaurusaitis. Kas jis toks bus? Nieko gera negalime sugalvoti. Ir čia užsukome į autoservisą taisyti automobilio, ten sukiojosi toks įkaušęs linksmas meistras: auksinė grandinė ant kaklo, įsispyręs į šlepetes.
Daiva pasakė: va, mūsų personažas. Taip seriale atsirado Kostia.
– Kuo bendras rašymas prasmingesnis ir produktyvesnis?
Edvinas: Scenaristai neretai patenka į duobę. Nejuda siužetas, nėra įdomios dramaturginės kombinacijos. Tada nueiname į svetainę, pasiruošiame kavos, susėdame ir išjudiname akmenis.
Daiva: Būna, kad išvažiuojame iš namų, pasivaikščiojame prie jūros ar miške, pakeičiame aplinką ir randame išeitį. Mes gyvename dėl scenarijaus.
Edvinas: Per metus parašome maždaug 140 serijų, o tai, be juodraščių, 2400 scenarijaus puslapių. Kas mano, kad tai lengva, tegul pabando. Užsienyje tokį darbą atlieka 10–15 scenaristų komanda.
– Kaip vyksta jūsų kūrybinis darbas? Ar turite kokių nors ritualų?
Edvinas: Aš lioviausi rašyti naktimis, tad dabar kiekvienas rytas prasideda „brainstormingu“ (smegenų šturmu. – Angl.). Susėdame, aptariame būsimą serijos siužetą, visas galimas idėjas ir jų plėtojimo etapus.
Daiva: Pasidarome serijos planą. Kartais pasirašome 2–3 serijų planą, pasiskirstome, kuris kurią sceną rašys, o tada kiekvienas einame prie savo kompiuterio dirbti.
– Kiek romanuose ir serialų scenarijuose yra jūsų gyvenimo patirties?
Daiva: Ne vien mūsų, bet ir draugų, pažįstamų patirtis, visos išgirstos istorijos praverčia modeliuojant scenarijų.
Edvinas: Manau, kiekvienas scenaristas kuria istoriją atsiremdamas į savo patirtį: tai, kas išgyventa, matyta, girdėta, tai, ką pakužda fantazija.
– Jūsų šeiminis gyvenimas taip pat vertas plunksnos. 2009 metais susituokėte antrą kartą. Ar stipriai skiriasi pirmoji santuoka ir dabartinė?
Daiva: Man atrodo, kad to išsiskyrimo tarsi nebuvo, nes visada palaikėme ryšį ir niekada nebuvome smarkiai susipykę.
Edvinas: Mūsų skyrybos nebuvo priėjusios iki šakučių ar patalynės dalybų. Visada buvo abipusė pagarba. Po skyrybų išvykau gyventi į JAV, bet ir tada mūsų ryšys nebuvo nutrūkęs. Ir tik sutikęs daug kvailų moterų pats pasijutau kaip kvailys, supratęs, kokią moterį praradau.
– Kodėl reikėjo dar kartą tuoktis, ar neužtektų tiesiog gyventi kartu?
Daiva: Man gera jausti, kad esu svarbi, kad turiu gyvenimo draugą, kuris yra bendramintis, kuris palaikys bet kurioje situacijoje. Mus sieja bendri pomėgiai ir tikslai – viskas, ko reikia tikrai draugystei, o ne norint vilkti šeiminį jungą.
Edvinas: Kodėl reikėjo antrą kartą susituokti? Tam, kad pripažintum savo klaidas ir prisiimtum atsakomybę už kito žmogaus likimą.
– Kuris meilės etapas buvo skaudžiausias, įdomiausias, liūdniausias, aistringiausias? Ir koks dabar meilės tarpsnis?
Edvinas: Įdomiausias ir laimingiausias – sūnaus laukimo ir gimimo. Liūdniausias turbūt, kai prasidėjo nesusikalbėjimas. Tiesiog nesikalbėdavome, išskyrus buitines temas. Ir tas beviltiškumo jausmas, kad nieko negali pakeisti.
Kas skaudžiausia? Dar gyvenau JAV, kai Daiva paskambino ir paprašė grįžti į Lietuvą, nes jai sunku be manęs. Tą patį vakarą nusipirkau bilietą, mečiau planus JAV ir po kelių dienų jau stovėjau ant namų slenksčio, o Daiva man pasakė: „Žinai, tas telefoninis pokalbis, ai, pamiršk, tai buvo mano silpnumo akimirka.“
Ačiū! Man buvo šokas. Sėdau į automobilį ir išvažiavau kur akys mato. Ryte prabudau automobilyje šalia lauko, žiūriu, kaimo moterytės bulves sodina. Žvalgausi, o kur tie Majamio dangoraižiai? Nėra! Gerai, kad draugas Palangoje turėjo viešbutį, tad priėmė nemokamai pagyventi. Ten, beje, tris romanus parašiau.
– Edvinai, prieš pirmą ar prieš antrą santuoką buvo sunkiau užkariauti Daivos širdį? Kokiais triukais naudojotės, kad sužavėtumėte mylimą moterį?
Edvinas: Aišku, kad pirmą kartą buvo sunkiau. Mes buvome visiškai nepažįstami. Ji – pirmūnė, miesto gražuolė, o aš – paprastas, miesto panelių reitinguose nefigūruojantis vaikinukas.
Tokia nepasiekiama, išdidi, paauksuota paukštytė ir nepriekaištingos reputacijos. Pamenu, svarsčiau: ech, turėčiau pinigų, automobilį, gal atkreiptų į mane dėmesį.
O Daivai tokie nerūpėjo. 1988-ųjų spalio 4 dieną įvyko mūsų pirmas dialogas. Daiva dirbo miesto bibliotekos skaitykloje, o aš ten nuolat sėdėdavau, skaitydavau viską iš eilės. Diena ėjo į pabaigą, reikėjo uždaryti skaityklą, tad Daiva mandagiai pasiūlė nešdintis lauk. Tą patį vakarą aš palydėjau ją iki autobusų stotelės.
Daiva: Edvinas jau tada rašė, todėl pažinojau jį iš kūrybos. Kai susitikome akis į akį, kiekvieną rytą rasdavau pašto dėžutėje jo laišką, parašytą per naktį. Po 10–12 puslapių. Neregėtas atkaklumas!
Edvinas: Laišką nešdavau per visą miestą labai anksti ryte, dar net nekursuodavo maršrutiniai autobusai. Buvau kaip reikiant įsimylėjęs.
Daiva: Ir jokių pasimatymų, tik laiškai. Įsivaizduojate, kokia intriga? Tad kartą patykojau jo prie pašto dėžutės.
Edvinas: Pamenu, tada kalbėjomės visą dieną ir naktį. Tu mano akyse matei savo gyvenimą, aš tavosiose – savo. Turbūt kažkas panašaus nutinka visiems įsimylėjeliams. Paskui man kliuvo rimtas išbandymas – Daiva pakvietė į pasimatymą vidurnaktį miesto kapinėse.
Daiva: Tai buvo savotiškas testas – ar jis gali mane priimti visokią, netgi šiek tiek išprotėjusią. Dar nebuvau nusiteikusi rimtiems santykiams, nes laukė režisūros studijos.
Edvinas: Rizikingas testas. Paskui iš to pasijuokėme. Gerai, kad neprašė į kapines atnešti briliantų.
– Daiva, ar nebuvo baugu antrą kartą bristi į tą pačią upę?
Daiva: Žmonės gyvena ir keičiasi. Vieni nuolat mokosi ir eina pirmyn, kiti pamažu degraduoja. Tas tarpsnis, kai negyvenome kartu, pakeitė Edviną. Jis daug rašė, visada rūpinosi sūnumi.
Edvinas: Tai buvo savotiška pauzė apmąstymams – kas mes vienas be kito? Tik mums išsiskyrus Daiva pradėjo rašyti moteriškus romanus, kurių tiražai aplenkė manuosius. Tai dar labiau suartino.
– Kaip reagavo artimieji sužinoję apie pakartotines vestuves?
Daiva: Kaip į natūralų dalyką, nes Edvinas lankydavo sūnų, visi kartu leisdavome laisvalaikį.
Edvinas: Mano artimieji kaip ir nepastebėjo skyrybų, nes nemėgau apie tai kalbėti.
– Ko ši santuoka jus moko? Kaip bėgant laikui keitėsi bendravimas, kokius charakterio bruožus ar elgesį pakeitėte, apšlifavote?
Edvinas: Su amžiumi ateina suvokimas, kad gyvenimas nėra beribis, kad norisi ramybės, darnos ir kad reikalavimai meilei keičiasi: tau reikia ne seksualios kvailutės, o stiprios, išmintingos moters, tikros draugės. Ir pats toks stengiuosi būti.
Daiva: Neslėpsiu, tapau ne tokia kaprizinga, daug ramesnė. Laikas išmokė atleisti, vėl atrišti tą mazgelį, iš kurio atsirado įvairiausių gerų jausmų.
– Didžiausi jūsų skirtumai?
Edvinas: Skiriasi muzikinis skonis. Man, kaip ir sūnui, patinka folkas, juodasis metalas, o Daiva yra bliuzo, džiazo gerbėja. Kitur tokių ryškių skirtumų nėra.
Daiva: Edvinas neskaito moteriškų romanų.
Edvinas: Ir psichologijos knygų. Jei reikia psichologiškai motyvuoti herojų poelgius, klausiu Daivos – jos patarimai būna geri.
– Jūsų knygų ir scenarijų herojai – paprasti piliečiai, per daug nežibantys intelektu ar talentais. Pataikaujate plačiajai visuomenei? Jums, kaip rašytojams, svarbesnė jūsų kūrinio išliekamoji vertė ar tai, kad spėjate pataikyti į mados traukinį ir užsidirbti pragyvenimui?
Edvinas: Kuriame istorijas, kurios patinka mums patiems ir, viliamės, patiks skaitytojams ar žiūrovams.
Daiva: Jei sėdite kavinėje ir draugei pasakojate istoriją, argi sukate galvą dėl to, ar jūsų pasakojimas turi išliekamąją vertę?
Mes esame pasakotojai. Parašyti romaną, patinkantį skaitytojui, – irgi sėkmė, ypač kai knygynai užversti užsienio autorių pramoginiais romanais. Rinka. Joje turi rasti savo nišą. Kitaip leisi romanus už savo pinigus ir po trijų mėnesių knygynai grąžins atgal, nes mažai pirkėjų.
– Ko reikia norint sukurti šiuolaikinį bestselerį?
Edvinas: Konflikto, konflikto ir dar kartą konflikto.
Daiva: Kliūčių, kurias įveikdamas keičiasi herojus. Herojų likimas turi klostytis dramatiškai. Jausmai, emocijos, kvapai – viskas turi gulti į visumą. Dar svarbi kulminacija, atomazga.
Edvinas: Kiekvienas skyrius turėtų baigtis netikėtoje, įdomiausioje vietoje. Amerikiečiai turi gerą terminą „cliffhanger“ – kabėjimas virš uolos.
Tai momentas, kai pasakojimas nutraukiamas kulminacinėje vietoje ir skaitytojui sukeliamas noras kuo greičiau sužinoti, kas atsitiks herojui, todėl žmogus verčia knygos skyrių po skyriaus arba išlieka prikaustytas prie TV ekrano.
– Žiūrovus ir skaitytojus sunkiau pravirkdyti ar prajuokinti?
Daiva: Prajuokinti.
Edvinas: Man sunku permanyti lietuvių humoro jausmą. Būna, kad tam tikra scenarijaus vieta mums visai nejuokinga, o žiūrovai juokiasi. Bet ten, kur mes nusišypsome, patinka ir žiūrovams.
– Jei galėtumėte atsukti laiką, ar norėtumėte ką nors pakeisti?
Daiva: Nieko nenorėčiau keisti. Patirtis mane sukūrė tokią, kokia esu dabar: dėstau studentams scenarijaus kūrimą, daug laiko skiriu labdaros ir paramos fondo „Pražydusi viltis“ veiklai. Vėl mokausi, siekiu dar vieno diplomo. Man patinka mano gyvenimas.
Edvinas: Jei gyvenčiau antrą kartą, vėl pasipirščiau Daivai.
