Žinių laidų kalba – tai taikyčiau visoms televizijoms – yra maloni ausiai, kokių nors netikėtumų retai tenka išgirsti, nebent reportažuose. Nevalyvos kalbos daugiau būna tiesioginio eterio, jaunimui skirtose pramoginėse laidose.
Televizija nėra kokia nors oazė – požiūris į kalbos vartojimą viešojoje erdvėje pereina ir į kai kurias televizijos laidas. O visuomenės požiūrį formuoja ir žiniasklaida, ir mokslininkai.
Kai sakoma, kad nesvarbu, kaip pasakai, o svarbu, ką pasakai, reikėtų nesutikti: svarbu ir ką, ir kaip sakai.
Žurnalistas yra ne tik kalbos vartotojas, bet ir kūrėjas, skleidėjas, žiniasklaidos atstovai yra labai svarbūs kalbos prestižo formavimo dalyviai.
Labai džiaugiamės atsakingu požiūriu į kalbą, nes įtaka, kurią daro žiniasklaida kalbėtojams, ypač viešiesiems, yra didelė. Taigi žurnalistus vertinu kaip kolegas, kurie gali reikšmingai pagelbėti formuojant atsakingą požiūrį į kalbos vartojimą.
Žinių vedėjai, kuriuos dažniausiai stebiu, kurie daug dėmesio skiria savo kalbai, tarčiai, – tai Gintaras Deksnys, Lina Kairytė, Eglė Bučelytė, o pirmiausia – Marijus Žiedas, kurio balsu skamba nacionalinis diktantas.
Man televizija pirmiausia yra žinių šaltinis, tad informacines laidas, „Lietuvos ryto“ televizijos „Reporterį“ žiūriu dažnai.
Savaitgaliais televiziją žiūrime su šeima. Mėgstame gamtos dokumentiką, kurią rytais rodo LRT televizija ir „Lietuvos ryto“ TV, klausomės klasikinės muzikos koncertų. Kaip ir visi Lietuvoje, žiūrime, klausomės ir svarstome, kas vertas atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“.
Nepraleidžiu „LRT kultūros“ kanalo laidų, kurios susijusios su kalba, kalbos ir literatūros vakarų transliacijų.
Dabartinė penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių karta iki šiol prisimena kalbininko Kazio Ulvydo, vėliau – Aldono Pupkio kalbos valandėles.
Dabar rytais per radiją taip pat girdžiu kalbos patarimų, informacijos apie Kalbos inspekcijos veiklą. Iš jų galima mokytis. Svarbu, kad tokios laidos būtų patrauklios ir šiuolaikiškos, pateiktų išsamią ir tikslią informaciją.
Vis dėlto kalbos švietimo trūksta. Todėl kai kurie mitai ar stereotipai labai greitai pasklinda. Teigiama, kad Lietuvoje kalba griežčiausiai reglamentuojama, esą kitur viešai gali kalbėti kaip panorėjęs, nėra jokių taisyklių.
Išties kiekviena kalba turi savo gramatiką, taisykles. Kalbos specialistai, jas išmanydami, visur kuria kalbos norminimo sistemą. Tik svarbu, kad ji būtų paprasta ir aiški vartotojams.
Kiti mitai nukreipia nuo pagrindinių kalbos vartojimo dalykų į šalutinius ir dažniausiai jie skamba garsiausiai.
Garsiai svarstoma apie pavardžių rašymą, juridinių asmenų pavadinimus, bet juk tai daugiau principų arba ideologijos dalykai.
O tokie reiškiniai kaip lietuvių kalbos nykimas mokslo srityje, nepakankamas informacinių technologijų plėtojimas nėra taip aiškiai skelbiami, nors tai esminiai kalbos išlikimo dalykai.
Kalbos komisijos užduotis – atkreipti dėmesį būtent į tai, ir čia daugiau galėtų pagelbėti žiniasklaida.
