Visada linksmos, besišypsančios dainininkės Vitalija ir jos duktė Monika Katunskytės, vos pravėrusios duris, gali tapti bet kokios šventės dėmesio centru ir prajuokinti net didžiausią surūgėlį. Iš to jos daugybę metų puikiai užsidirbdavo ir galėjo nevaržomai gyventi.
Tačiau LNK gyvenimo būdo laidai „Nuo... Iki...“ abi prisipažino: dabar joms sunkios dienos.
„Sveikata visiškai sudrožta – vis per darbus, – guodėsi Vitalija. – Nuo antsvorio nugarėlę seniai paskaudėdavo, bet kokią tabletę išgeri, pati ampulę susileidi ir vėl į sceną – taip aš gyvenau. Ir po truputį, po truputį priėjau liepto galą, kai dabar jau reikia chirurgų įsikišimo.“
Vitalijai sveikata taip sušlubavo, kad ji nebegali pasirūpinti savimi. Dėl didelio svorio susidėvėjo ir stuburas, ir klubo sąnarys – dainininkė vos paeina, tad jaučiasi įkalinta savo namuose.
Maža to, prieš kurį laiką V.Katunskytei buvo atlikta skubi operacija – pašalintas didžiulio antsvorio padėjęs atsikratyti skrandžio žiedas.
Per 8 metus jis buvo ne kartą veržtas, todėl ant skrandžio atsirado žaizdų. Galiausiai žiedas pradėjo pūti organizme.
„Gal organizmas atmetė, gal aš ką nors ne taip dariau, – svarstė V.Katunskytė. – Kartą užspringau šašlykų gabaliukais, pradėjau dusti. Gal čia buvo lemtingas kartas? Žinojau, kad tokių patiekalų negalima valgyti, jie gali užstrigti – man taip ir atsitiko.“
Antsvorį Vitalija vadina didžiausiu savo gyvenimo kryžiumi. Ji net vaikystėje ir paauglystėje buvo apkūni, tačiau ypač daug kilogramų – net 40 – priaugo pagimdžiusi dukterį.
„Maniau, kad su tuo žiedu ir numirsiu. Mano ūgis nedidelis – sverdama 200 kilogramų, numečiau 100, buvo labai gerai, o dabar vėl kovoju su svoriu“, – dėstė moteris.
Vitalija sakė nesaugojusi sveikatos, nes scena visada buvo svarbiau.
Praėjusią vasarą, kaip ir kasmet jau tris dešimtmečius, V.Katunskytė praleido Palangoje.
Čia sekėsi puikiai – pasirodymai pritraukdavo nemažai poilsiautojų, tad Vitalija, už koncertą gaudama šiek tiek daugiau nei 100 eurų, susitaupė tiek, kad pusmetį galėjo gyventi Šiauliuose nesukdama galvos dėl pinigų.
Vasarą dirbdama Vitalija nuolat jautė tokį skausmą, kad teko kasdien leisti vaistus, – be jų moteris nebūtų sugebėjusi net pakilti į sceną. Traukdama šlagerius dainininkė iš skausmo kone verkdavo, bet niekam nesiskundė.
„Tie, kurie nesusipažinę su mūsų darbu, sako: „Kaip jums gerai, koks lengvas darbas, visi ploja, linksma, visi pasipuošę.“ Bet, mielieji, prisiminkite, kiek reikia atiduoti sveikatos. Dvyliktą valandą tavo organizmas jau turėtų ilsėtis, galvytė ant pagalvės būti padėta, o tu grįžti iš koncerto trečią ketvirtą valandą. Rytą vėl laukia du trys koncertai.
Atsiguli penktą ar pusę šešių, o aštuntą jau reikia keltis. Naktinis gyvenimas ardo sveikatą. Nieko nuostabaus, kad ir širdis pradeda virpėti“, – neslėpė dainininkė.
Kelis dešimtmečius scenoje praleidusi Vitalija sakė, kad tik sunkiai susirgusi suprato, koks laikinas populiarumas: tavęs reikia tik sveiko, besišypsančio ir geros nuotaikos. Susirgęs gali būti greitai nurašytas.
Dainininkė prisipažino ne per seniausiai koncertavusi, kai net negalėjo paeiti: nuleidę uždangą, ją į sceną palydėjo darbuotojai, todėl žiūrovai nė nesuprato, kad dainininkė jaučiasi blogai.
Gal kam atrodo, kad dabar, gulėdama ligos patale, Vitalija gailisi neradusi gero ir rūpestingo vyro, kuris sunkią akimirką galėtų pasirūpinti, tačiau du kartus tekėjusi ir abusyk išsiskyrusi moteris sakė jau seniai neieškanti antrosios pusės.
„Vyrai turbūt bijo tokių stiprių moterų kaip aš. Visą gerovę pati susikūriau, niekada nereikėjo laukti malonių iš vyro.
Vyrams reikia jaunų, sveikų moterų, todėl nemanau, kad kam nors rūpėčiau ir kad kuris nors vyras susitaikytų su mano ligomis“, – blaiviai į gyvenimą žvelgia V.Katunskytė.
Dėl prastos Vitalijos sveikatos jos duktė Monika prieš kelis mėnesius grįžo iš Londono. Nors per dvejus metus emigracijoje Monika neblogai įsitvirtino ir net pradėjo ten rengti koncertus, vieną dieną sulaukė mamos skambučio. Kalbėdamasi telefonu Monika netikėjo, kad padėtis tokia bloga, kaip apibūdino motina.
„Kai pamačiau mamą, apsiverkiau. Ji gali nueiti tik į tualetą, koridorių, virtuvę ir vėl į savo kambarį. Dukteriai tai skaudu ir žiauru matyti“, – kalbėjo Monika.
Dvejus metus Monika Anglijos viešbučiuose ir fabrikuose dirbo juodus darbus, savo jau mokyklą lankantį sūnų palikusi motinos ir pirmojo vyro globai, o vos metų dukterį – antrajam sutuoktiniui. Moteris aiškino, kad taip pasielgti privertė sunki finansinė padėtis.
Kas atsitiko? Juk dar prieš kelerius metus Monika džiaugėsi puikiu gyvenimu, santuoka su aukštu išvaizdžiu Kirilu.
Pora Šiauliuose įsigijo gražius namus, laukėsi dukters ir pradėjo verslą – atidarė du restoranus.
Sekėsi puikiai, tačiau 5 metais vyresnis antrasis Monikos sutuoktinis nesuvokė, kad savintis verslo pinigus asmeniniams poreikiams yra didžiulė klaida.
„Mes su mama dirbome bandydamos privilioti kuo daugiau klientų – per vakarą ir kelis tūkstančius litų uždirbdavome, bet jis linksmybėms pinigus taškė dar greičiau. Restoranai bankrutavo, aš įklimpau į skolas. Mano antroji pusė į viską nusispjovė ir nusiplovė rankas. Mes su juo gyvenome dvejus metus. Aš visada buvau tas arkliukas, kuris tempia vežimą. Atsiradus finansinių bėdų jis nė neketino kartu vykti uždarbiauti – neva kaip jis gali dirbti statybose ar kur nors kitur.
O aš nosies neužriečiau, nors Lietuvoje esu žinoma kaip dainininkė. Nuleidau galvą ir išvažiavau dirbti į viešbutį, į fabrikus, nes reikėjo gelbėtis“, – savo istoriją pasakojo M.Katunskytė.
Grįžusi iš emigracijos Monika pradeda nuo nulio. Už paskolą pirktas butas banko jau seniai parduotas, restoranai uždaryti, o ji pati vėl glaudžiasi pas motiną bute Šiauliuose.
„Vyrui mano bėdos ir dabar nė motais“, – sakė Monika, pagaliau nutarusi padėti tašką ir išsiskirti.
Labiausiai Monikai gaila, kad jos trejų metų duktė liko gyventi pas tėvą Rygoje. Vis dėlto ji tikisi, kad pavyks prisiteisti mergaitės globą.
„Aš labai skubėjau, norėjau šeimos – pirmoji santuoka dvidešimties metų, antroji – dvidešimt penkerių. Dabar, sulaukusi trisdešimties, į tai žiūriu visiškai kitaip. Nebeskubėsiu, nebeplasnosiu kaip tas drugelis. Esu dar jauna ir graži, bet jau nebe kvaila“, – vilties susirasti gerą ir rūpestingą vyrą nepraranda M.Katunskytė.
Parengė Milda Augulytė
