Muzikinio šou „Kelias į žvaigždes II“ (LNK) finalininkės A.Petravičienės antrąjį vyrą verslininką D.Migliną daugiau nei prieš trejus metus pakirto infarktas.
Nuo tada sunkiai aplinkoje besiorientuojantis vyras yra prikaustytas prie patalo. Jis patyrė kelias klinikines mirtis.
Maždaug tiek laiko A.Petravičienė kovoja su anyta Nijole Migliniene, kuri ją buvo net sumušusi palatoje prie D.Miglino lovos.
Moterys ilgai bylinėjosi dėl teisės globoti neįgalų vyrą. Galiausiai teismas Dainiaus globėja paskyrė motiną.
„Ta nutartis realiai jau sugriovė mano šeimą“, – sakė A.Petravičienė, nutarusi ir oficialiai išsiskirti su vyru.
– Kaip jaučiatės po pirmo teismo posėdžio, kuriame buvo nagrinėjama jūsų skyrybų byla? – paklausiau A.Petravičienės.
– Turiu du pasirinkimus: arba parkristi ir kitiems suteikti džiaugsmo, arba dar tvirčiau laikytis.
– Prieš dešimtmetį „Kelyje į žvaigždes II“ hitu tapusi jūsų sukurta ir kartu su Radžiu Aleksandrovičiumi atlikta daina „Verksi tu“ tapo lemtinga?
– Mano visos dainos išsipildo, ne tik „Verksi tu“. Beje, verkti jau nebemoku. Yra tokie žodžiai „kažkas užgeso krūtinėj mano“.
Turiu ir puikią linksmą dainą „SMS“, ir „Advokatas“. Ir dainą „Gal“ – jei ši kada nors išsipildys, tuomet išgyvensiu aukso amžių.
Neseniai parašiau dainą „Nes iš vedybų naudos – nulis, dažnai net juokiasi mėnulis“. Ji labiau humoristinė. Mane kūryba atpalaiduoja, tarsi išeinu į kitą pasaulį. Jame būnu visiškai laiminga.
Visą gyvenimą tai darau. Kurdama prisipildau gerosios energijos, o paskui vėl grįžtu į šio, realaus, gyvenimo pragariškus smagračius. Kartais man atrodo, kad čia, realiame gyvenime, vyksta nenusisekęs spektaklis, o aš privalau jį stebėti.
– O jūsų sūnus iš pirmosios santuokos ar padeda nuvyti blogą nuotaiką?
– Mano sūnui jau aštuoniolika metų. Jis dažnai kartoja: „Mano mama – pati geriausia mama pasaulyje.“
Tada labai juokiuosi. Sakau: papasakok tai tiems, kas manęs nepažįsta.
– Kiek truko jūsų antroji santuoka?
– Šeštus metus esu antroje santuokoje, dėl kurios nesigailiu. Kai ji bus nutraukta (kitos išeities jau nebeturiu), galėsiu pasakyti, kiek ji truko.
O daugiau mano gyvenime vedybų nebus. Gana. Kaip parodė asmeninė patirtis, santuokos liudijimas nieko nereiškia. Vienu metu gali būti ir žmona, ir beteisė.
Už visą tą jovalą, kuriame maudausi ne vienus metus, manau, kitoje šalyje prisiteisčiau iš valstybės tokio dydžio moralinę kompensaciją, kad ir proproproanūkių vaikams pakaktų.
Daugiau nė vienam teisėjui nešautų į galvą „kūrybinė“ mintis susituokusius žmones atskirti vienam iš jų pasiligojus ir be antro sutikimo.
Už šeimos sugriovimą be sutuoktinių sutikimo kompensacija būtų išieškoma iš pačių teisėjų.
Dabar esu priversta nutraukti santuoką, nes viena teismo nutartis realiai sugriovė mano šeimą – neįgaliu tapusio vyro globėja buvo paskirta jo motina. Esą aš neturėsiu laiko juo rūpintis, nes dirbu.
O tą pačią dieną po pusvalandžio kitas teismas baudžiamojoje byloje mano anytą pripažino kalta dėl smurto prieš mane.
Teisėjas, kuris savo nutartimi mus atskyrė vieną nuo kito, manau, iki šiol taip ir nesuprato, ką padarė. Ir greičiausiai niekada net nesusimąstė, kad visam likusiam gyvenimui sulaužė dviejų žmonių likimą.
Tas žmogus, savo sprendimu sugriovęs mano šeimą, kalbėjo Lietuvos Respublikos vardu.
– Kaip manote, kokį patarimą jums duotų Dainius, jei pajėgtų kalbėti? Kada pastarąjį kartą jį matėte?
– Dainius – žmogus, kurį išties mylėjau. Mūsų šeimos istorija daugiau nei tragiška. Pastarąjį kartą jį mačiau pernai gegužės mėnesį.
Labai apgailestauju, kad man nepavyko apginti ir išsaugoti mūsų šeimos. Dariau viską, ką galėjau ir kaip mokėjau, tačiau viena lauke ne karys.
Nežinau, kokį patarimą duotų mano vyras, bet tiksliai žinau, kam konkrečiai ir visam gyvenimui jis be lašo gailesčio užtrenktų mūsų šeimos namų duris.
– Kas buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, kad pateikėte teismui skyrybų prašymą?
– Jų buvo daug. Visiems tiems, kurie padėjo iš manęs atimti vyrą, kurie šmeižė mane visoms teisinėms institucijoms, linkiu labai labai ilgų gyvenimo metų, kad spėtų sulaukti karminio atpildo, o aš spėčiau visa tai pamatyti.
Jau kelinta diena man akyse stovi viename žinių portale perskaityti žodžiai: „Santuoka – tai partnerystė, tačiau kokia gali būti partnerystė, kai vienas žmogus guli lovoje? Vyro advokatė iš principo nesmerkia A.Petravičienės už tai, kad moteris nori išsivaduoti iš nevisavertės sąjungos.“
Gaila, kad tik toks šios advokatės supratimas apie santuoką, susidedantis vos iš 13 žodžių.
Jeigu vienas žmogus guli lovoje, dar nereiškia, kad jis neturi teisės būti santuokoje arba yra nevisavertis asmuo, kadangi yra daugybė kitų dalykų, siejančių du žmones.
Kartais gulintis ligotas žmogus sveikajam gali duoti daugiau nei šis jam. Nebent advokatė turėjo galvoje tik fiziologinius dalykus, kurie nėra pagrindiniai.
Kiekvienas kitą matuoja pagal save. Yra sveikų žmonių, kurie santuokoje elgiasi kaip didžiausi ligoniai ir savo elgesiu kankina visus aplink esančius šeimos narius arba kito gyvenimą paverčia nesibaigiančiu, neišbrendamu pragaru.
Ši advokatė geriau iš viso patylėtų apie mano santuoką, nes būtent ji ir anyta aktyviausiai siekė iš manęs atimti vyro globą.
Teko aiškintis visoms institucijoms iš eilės kaip kokiai didžiausiai nusikaltėlei, kuri, pasak skundikės, nelanko sutuoktinio, jo neprižiūri.
Nė viena institucija taip ir nerado mano akivaizdžios kaltės.
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę.
Supratau, kad arba turiu skirtis, arba dar bent 20 metų kovoti su vėjo malūnais – anyta man mano sutuoktinio iš savo buto niekaip neatiduos.
O jeigu kas nors jį iš ten ir išneštų pas mane, tai ji man gal net praeiti neleistų, toliau skųstų visiems iš eilės, kad aš tokia ir anokia, kad noriu nužudyti jos sūnų.
Tokių kaltinimų prisiklausiau sočiai. Galutinai suvokiau, kad arba turiu viską baigti skyrybomis, arba šitas jovalas niekada nesibaigs.
Negaliu nuolat tik gintis ir dešimtmečius vaikščioti į teismus. Man dar reikia ir dirbti.
– Jei įvyktų stebuklas ir Dainius atsigautų, kaip jam paaiškintumėte, kad su bejėgiu išsiskyrėte? Ar suprastų?
– Nieko jam neaiškinčiau ir negaiščiau nė sekundės kimšdama į galvą savo išgyvenimus arba pasakodama, kaip tą laikotarpį elgėsi jo motina.
Jeigu jis stebuklingai pasveiktų, tiesiog džiaugčiausi kiekviena akimirka. Nebūtų tikslo ką nors aiškinti, nes jis pats puikiai žinotų visus atsakymus.
