Ir Lietuva (bent televizoriaus ekrane) taps gražesnė, šviesesnė, blaivesnė.
Tokia, už kokią ir kovojome. Tokia, kokią matome „Ryto suktinyje“ su Zita
Kelmickaite ir „Duokim garo!“.
O jeigu atsirastų laida, bandanti prie ekranų prikaustyti įvairaus skonio
žiūrovus? Tokia, kurioje per kokią valandą to paties kaimo ar miestelio
gyvenimas būtų parodytas iš įvairių pusių.
Iš pradžių – dainos ir šokiai, paskui – snukiadaužis. O tada jau atvyktų
Z.Kelmickaitė ir be vargo rastų mezgančių, pinančių ar drožinėjančių
šviesuolių, kurie pirmose laidos dalyse, savaime suprantama, nedalyvavo.
Arba – priešingai. Dainos, šokiai ir muštynės galėtų būti rodomi po to,
kai Z.Kelmickaitė išvyktų. Juk smurtas moters akivaizdoje netoleruotinas.
Kartais dainas ir šokius galima būtų praleisti. Vietoj jų Edmundas Jakilaitis
galėtų pakalbinti prakutusį vietos verslininką.
Variantų gali būti įvairių. Svarbiausia, kad vaizdas apie provincijos
gyvenimą būtų objektyvus, o akių nuo ekrano neatitrauktų ir ištroškusieji
kraujo, ir alkstantys dvasinių gėrybių.
Kas galėtų tokią laidą transliuoti? Turiu pasiūlymą. Bet prieš tai privalau
pataisyti Andrių Tapiną, įžiebusį diskusiją apie TV etiką.
Išsakęs nuomonę, kad verslas neturėtų remti neetiškų laidų, jis suskubo
paaiškinti: „Aš turiu sutartį televizijoje, kuri nedalyvauja TV reklamos
rinkoje, ir neturiu jokio kito intereso, tik viešąjį.“
Tiesą sakant, A.Tapinas šiek tiek suklydo. Gal dėl to, kad nežiūri LRT.
Taip, pagal įstatymą ši televizija reklamos transliuoti negali, tačiau pakanka įsijungti televizorių, kad suprastumėte, jog gyvenimas eina
savo vaga.
Kol rašau šį komentarą (o rašau jį pusę devintos ryto), prieš akis stovinčiame
televizoriuje, transliuojančiame LRT programą, jau mačiau dvi vaistų
reklamas. Vakare jų bus daugiau.
Tiesa, gerbiant įstatymus tai pavadinama ne reklama, o laidų rėmimu ir
panašiai. Tačiau ne pavadinimas svarbiausia.
Svarbiausia, kad taip LRT televizija galėtų pritraukti rėmėjų ir mano
siūlytai laidai.
