„Likimo ironija, arba Po pirties...“ – aktoriai vaidino ir girti

Pirmą kartą „Likimo ironija...“ parodyta 1976 metų sausio 1-ąją per SSRS Centrinės televizijos pirmąjį kanalą. Tai, kas atsitiko vėliau, – unikalu netgi sovietinio kino, kuris buvo laikomas svarbiausia meno rūšimi, istorijoje. Filmą tuomet pamatė apie 100 milijonų žmonių ir jis iškart tapo tapo neatskiriama naujametės programos dalimi kaip eglutė, baltoji mišrainė ir prezidento sveikinimas.

O viskas prasidėjo nuo to, kad kartą E.Riazanovas išgirdo istoriją apie Sibiro mieste Omske vykusį kurčiųjų šachmatų čempionatą, į kurį buvo pakviesta ir Chabarovsko šachmatininkų komanda. Šachmatininkai skrido lėktuvu, o kai jis nusileido, iškart nuskubėjo prie taksi. Ištiesė vairuotojui lapelį su adresu: „Oktiabrskaja gatvė 24“. Nuvyko, apsižvalgė – niekur nėra jokio šachmatų klubo, tik gyvenamasis namas.

Tik vėliau paaiškėjo, kad lėktuvas dėl oro sąlygų buvo priverstas nusileisti Novosibirske, o keleivius porai valandų išleido prasivėdinti. Kurtieji, savaime suprantama, negirdėjo stiuardesės pranešimo ir nutarė, kad jau atskrido į Omską. Teigiama, kad ši istorija apie supainiotus miestus ir tuos pačius gatvių pavadinimus juose paskatino E.Riazanovą sukurti scenarijų.

Pagal kitą versiją kūrinio mintis E.Riazanovui kilo po to, kai jam papasakojo apie neva tikrai nutikusį nuotykį. Vienas žmogus gruodžio 31-ąją nuėjo į pirtį, ten išgėrė, po to užsuko pas draugus, švenčiančius vestuvių metines. Svečiuose jis visiškai nusigėrė ir užmigo.

Vienas svečių, kalbama, kad kompozitorius Nikita Bogoslovskis, garsėjęs savo pokštais, nuvežė nevykusį gėriką į Kijevo geležinkelio stotį, davė vagono palydovei dešimtinę ir įtaisė jį ant lentynos. Keleivis prasiblaivė tik tuomet, kai traukinys jau artėjo prie Kijevo. Žmogus atsidūrė svetimame mieste su portfeliu, vanta ir 15 kapeikų kišenėje.

E.Riazanovas ir jo nuolatinis partneris scenaristas Emilis Braginskis pradėjo fantazuoti, kaip toliau galėjo klostytis ši beveik detektyvinė istorija, ir sukūrė linksmą pjesę apie Ženią Lukašiną, Nadią Ševeliovą ir Ipolitą.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje šią pjesę graibstė teatrai nuo Kaliningrado iki Kamčiatkos ir dažniausiai traktavo kaip komišką, ekscentrišką istoriją – pirties pokštą apie linksmuosius vyrukus, kurie tradiciškai prieš Naujuosius metus eina į pirtį ir smaginasi pasakodami anekdotus, užsigerdami alumi ir užsikąsdami džiovinta kuoja.

Sukūrę pjesę bendraautoriai ją pamiršo: autoriniai honorarai lašėjo iš visos Sąjungos, o ir kitų darbų pakako. Į ekranus vienas po kito išėjo trys filmai, sukurti pagal E.Braginskio ir E.Riazanovo scenarijus: „Sėkmės zigzagas“, „Seniai plėšikai“, „Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“.

Bet 1974 m. E.Braginskį ištiko infarktas ir imtis naujo projekto buvo ne laikas. Tuomet bendraautoriai ir nutarė savo seną pjesę paversti kino scenarijumi, tik pakeisti jo pobūdį: iš alumi ir kuoja pagardintos pasakaitės sukurti istoriją apie meilę, tikėjimą stebuklu, šventės laukimą, talentą atskirti svarbiausius dalykus nuo šalutinių.

Kaip tarė, taip padarė, tačiau statyti filmą pagal šį scenarijų kinematografo valdininkai uždraudė „dėl girtuoklysčių ir ištvirkimo propagavimo“.

Bet atsirado vienas protingas žmogus – Valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininkas Ivanas Lapinas. Pasakojama, kad jis kažkam „iš viršaus“ asmeniškai pareiškė: „Jūs ką, vyručiai, niekada nevaikštote į pirtį ir alaus negeriate?“ Viršininkai pamąstė, pamąstė ir palaimino filmavimą.

E.Riazanovas labai kruopščiai ieškojo pagrindinių vaidmenų atlikėjų. Jevgenijaus Lukašino, 36 metų mediko, vaidmeniui buvo bandomi aktoriai Stanislavas Liubšinas, Piotras Veljaminovas, Andrejus Mironovas, net Olegas Dalis. Pastarajam vaidmuo patiko, jis puikiai perėjo bandymus, bet jo bėda, kad atrodė per jaunas. E.Riazanovas puikiai suprato, jog J.Lukašino-O.Dalio motinai nebūtų buvę pagrindo nerimauti, kad sūnus iki šiol nevedęs.

A.Mironovui režisierius siūlė Ipolito vaidmenį, bet aktorius netikėtai pareiškė, kad nenori kurti neigiamo personažo, ir paprašė pabandyti jį Ženios Lukašino vaidmeniui. E.Riazanovas pasiūlė jam suvaidinti vieną sceną.

Slėpdamas akis A.Mironovas droviai kalbėjo: „Aš niekada neturėjau pasisekimo tarp moterų, dar nuo mokyklos laikų. Buvo mūsų klasėje tokia mergaitė Ira. Ji kažką turėjo. Aš į ją įsižiūrėjau dar aštuntoje klasėje. O ji nekreipė į mane jokio dėmesio. Vėliau, jau baigusi mokyklą, ji ištekėjo už Pavlo.“ Tačiau E.Riazanovas, stebėdamas šią sceną, nepajuto gyvenimo tiesos. „Patikėti, kad kažkokia Ira nekreiptų dėmesio į tokį šaunų vaikiną kaip A.Mironovas, buvo neįmanoma. Ir aš jam atsakiau“, – rašė prisiminimuose E.Riazanovas.

Vis dėlto A.Mironovas filme pasirodė: kai Ipolitas laukia, kol Nadia apsivilks šventinę suknelę , jis įjungia televizorių, per kurį rodomas filmas „Šiaudinė skrybėlaitė“. Jame vaidina A.Mironovas ir Liudmila Gurčenko, taip pat pretendavusi į vaidmenį „Likimo ironijoje...“, bet jo negavusi,

Iš šio epizodo galima identifikuoti filmo „Likimo ironija...“ veiksmo laiką. Mat „Šiaudinė skybėlaitė“ pirmą kartą per televizorių parodyta 1974 metų gruodžio 31-ąją. Taigi filmo „Likimo ironija...“ herojai sutinka naujuosius 1975-uosius metus.

Ilgai režisierius ieškojo ir Nadios Ševeliovos vaidmens atlikėjos. Kino bandymai vis tęsėsi, o idealios kandidatūros negalėjo rasti. „Viena, nors ir puikiai perteikdavo jausmų niuansus, buvo šiek tiek vulgaroka, ir siužetas iškart įgaudavo kitą kampą, – prisiminė E.Riazanovas. – Kitą išdavė kino kamera. Miela, šauni gyvenime, ekrane ji atrodė kur kas prasčiau. Trečia, kuria žavėjausi dramos spektakliuose, vaidino puikiai, bet pasirodė visiškai neturinti humoro jausmo.“ Nespėliokime, kas yra kas, bet Nadios Ševeliovos vaidmeniui buvo bandomos L.Gurčenko, Svetlana Nemoliajeva, Alisa Freindlich ir daug kitų, mažiau žinomų aktorių.

E.Riazanovas rado pagrindinio vaidmens atlikėją pažiūrėjęs gana atvirą, turintį erotinių scenų lenkų filmą „Meilės anatomija“, kuriame vaidino Barbara Brylska. Jis susirado jos namų Varšuvoje telefoną, paskambino ir pakvietė atvykti į kino bandymus Maskvoje. Jos vaidmens versija pasirodė įtikinamiausia.

„Jau per kino bandymus Barbara pasirodė nepaprastai delikati intymiose scenose, – pasakojo E.Riazanovas. – Jos asmenyje galėjai pastebėti, kad ir kaip būtų keista, tikrą leningradietišką inteligentiškumą, ji tiko ir pagal amžių – aktorės ir herojės metai sutapo. Už jos žavios išvaizdos jautei biografiją, nugyventą gyvenimą, nelengvą likimą. Žodžiu, ji atitiko jei ir ne visus reikalavimus, tai bent didžiumą jų.“

Vienintelė, bet rimta kliūtis buvo aktorės kimus, prarūkytas balsas ir nepataisomas akcentas. O juk herojė – rusų kalbos mokytoja, dar ir dainuojanti! Keisti Nadios Ševeliovos tautybės ir profesijos E.Riazanovui nesinorėjo, tad jis nutarė B.Brylskos išvaizdą suderinti su Alos Pugačiovos ir aktorės Valentinos Talyzinos balsais.

Beje, lenkų aktorė buvo brunetė ir plaukus šviesiai nusidažė specialiai filmui. Po triukšmingo „Likimo ironijos...“ pasisekimo nutarė tokia ir likti.

Filmas „Likimo ironija, arba Po pirties...“ buvo kuriamas 1975 metų vasarį-kovą Maskvoje ir tik keli epizodai nufilmuoti Šiaurės sostinės gatvėse. Abu namai – Maskvos, kuriame gyvena Ženia Lukašinas, ir Leningrado, kuriame yra Nadios Ševeliovos butas, iš tiesų stovi vienas šalia kito Maskvoje, Vernadskio prospekte 125 ir 113. Dabar ant šių namų pakabintos atminimo lentelės, bylojančios, kad jie įamžinti garsiajame filme.

Likimo ironija, kad filme šie namai – tipiniai ir vienodi skirtinguose miestuose, o iš tiesų jie buvo pastatyti pagal eksperimentinį projektą ir tokių namų iš viso tėra trys. Du jų pateko į filmą.

1975 metų žiema, kaip tyčia, buvo besniegė, tad režisieriui teko griebtis gudrybių. Tikro sniego kadruose apskritai nėra. Naujametės nakties nuotaikai sukurti prireikė šimtų kilogramų vatos, kelių tonų kreidos ir putplasčio.

Kai tik sniego problema buvo išspręsta, atsirado kita. Ipolitą turėjo vaidinti aktorius Olegas Basilašvilis, jam jau buvo siuvami kostiumai, nufilmuotos kelios scenos. Tačiau staiga mirė jo tėvas, iškart po to – Didžiojo dramos teatro aktorius Jefimas Kopelianas, ir O.Basilašvilis turėjo jį pakeisti spektakliuose.

Ipolito vaidmeniui buvo pakviestas Jurijus Jakovlevas – laimė, kostiumai jam buvo kaip tik.

Bet, likimo ironija, O.Basilašvilis vis dėlto pasirodė filme. Daugelis prisimena epizodą, kaip pagrindinis herojus bando atsikratyti Ipolito nuotraukos. Žiūrovai to gal irnepastebi, bet pro langą jis išmeta J.Jakovlevo nuotrauką, o štai nuo žemės pakeliama jau O.Basilašvilio. Šio kadro režisierius nebespėjo perfilmuoti.

Filmavimo aikštelėje neišvengta nesusipratimų. „Juk jie girti!“ – šaukė įpykęs E.Riazanovas, kai, filmuojant epizodą pirtyje, aktoriai nusigėrė iki žemės graibymo. Kaip tik tą dieną buvo Aleksandro Beliavskio gimtadienis. A.Miagkovas, Georgijus Burkovas ir Aleksandras Širvindtas nutarė surengti draugui šaunią šventę.

Kadangi pirtį filmavo naktį šaltame „Mosfilm“ paviljone, aktoriai nutarė ir kolegos gimtadienį paminėti, ir sušilti. Atsinešė į filmavimo aikštelę tikros degtinės ir pakeitė butaforinius butelius. Po kelių dublių ketvertukas taip įsijautė į vaidmenį, kad režisierius pastebėjo šunybę.

„Tarsi nepadauginome. Bet, matyt, iš šalies kitaip atrodė, – vėliau pasakojo A.Širvindtas. – Po pirmo dublio pajutome neregėtą kūrybinį pakilimą ir pareikalavome antro dublio. Po trečio net toks aukščiausio lygio kino profesionalas, bet visiškas diletantas alkoholio klausimu kaip E.Riazanovas pajuto, kad kažkas negerai. „Stop! – nuskambėjo po drėgnais „Mosfilm“ skliautais. – Jie girti!“ Eldaro isterika ir pyktis buvo beribiai!“

Kitą rytą prieš filmavimą visi keturi dalyviai buvo kruopščiai patikrinti. Prieš komandą „Motoras!“ E.Riazanovas pats atidarė visus butaforinius butelius ir uostė grynų gryniausią vandenį. Filmavo tą patį epizodą – vaidino girtus herojus, triukšmavo, stengėsi geru elgesiu atsiprašyti už vakarykštį poelgį.

„Stop! Nufilmuota!“ – pagaliau nuskambėjo pavargęs, bet, kaip mums pasirodė, patenkintas E.Riazanovo balsas, – pasakojimą tęsė A.Širvindtas. – Tai davė pretekstą visai mūsų kompanijai prisiartinti prie jo ir droviai užsiminti, kad vakar ir šiandien nufilmuota medžiaga vargu ar susimontuos, nes vakar buvo natūralumo puota, o šiandien – aktorinio meistriškumo vaisiai. Eldaras pasakė, kad kaip tik turi progą patikrinti, su kokiais aktoriais dirba, antraip būtų buvę paprasčiau šiems vaidmenims paimti žmones iš patvorio. Mes, jausdamiesi kalti, pasišalinome, bet į filmą buvo įtraukti kadrai, nufilmuoti pirmąją naktį! Štai ir tikėk po to persikūnijimo menu!“

Filmavimo aikštelėje neapsieita ir be improvizacijos, pavyzdžiui, kai iš nevilties prisigėręs J.Jakovlevo herojus Ipolitas su visu paltu nueina išsimaudyti po dušu. Frazės: „O, šiltutis bėga!“ scenarijuje nebuvo.

„Mosfilm“ studijoje šaltas vanduo buvo tiekiamas su pertrūkiais, ką jau kalbėti apie karštą. Per epizodo filmavimą staiga paleido karštą vandenį ir maloniai nustebintas J.Jakovlevas nesusilaikęs įterpė savo intarpą, kuris labai patiko režisieriui.

Spontaniškai J.Jakovlevui išsprūdo ir garsioji frazė „Kokia šlykštynė ta jūsų žuvis drebučiuose“, nes žuvis iš tikrųjų buvo neskani. B.Brylska jos net neragavo. „Man patinka žuvis drebučiuose, skaniai ją paruošiu, – gyrėsi aktorė. – Jeigu būčiau paruošusi žuvį filmui, žiūrovai būtų netekę vienos įsimintiniausių frazių.“

Konfliktų taip pat pakako. Nesusiklostė pagrindinio vaidmens atlikėjos lenkų aktorės B.Brylskos ir ją įgarsinusios aktorės V.Talyzinos, kuri irgi šmėstelėjo filme kaip Nadios draugė, santykiai. Vėliau daugelyje interviu V.Talyzina kartojo, kad nelaiko B.Brylskos talentinga aktore: „Aš už ją kalbėjau, A.Pugačiova dainavo, o Valstybinę premiją jai davė. Už ką?“

Barbara nesiginčijo: „Tu teisi, bet juk aš sau tos premijos neskyriau“, tačiau V.Talyzina nuomonės nepakeitė.

Beje, E.Riazanovas pamiršo titruose paminėti tiek V.Talyziną, tiek A.Pugačiovą, kurių balsais prabyla B.Brylskos herojė, ir tai taip pat sukėlė daug nuoskaudų.

Pats E.Riazanovas suvaidino lėktuvo keleivį, ant kurio vis užgriūva miegantis J.Lukašinas.

Neišvengta filme ir kuriozų, kurių vienas – įžangos titruose. Frazėje „Visiškai netipiška istorija, kuri galėjo atsitikti tik ir vien tik naujametę naktį“, žodyje „vien tik“ – „iskliučitelno“ padaryta korektūros klaida – praleista raidė „l“ ir parašyta „iskiučitelno“. Taigi filmas pateisina savo pavadinimą visomis prasmėmis.

Filmui „Likimo ironija...“ teko atlaikyti ne tik populiarumo, bet ir lentynos išbandymą.

Kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo kovos su alkoholizmu vajus, iš filmų pradėta karpyti girtų linksmybių scenas. O kadangi „Likimo ironijos...“ pagrindiniams herojams surasti savo laimę padėjo kaip tik Ženios Lukašino nesaikingas alkoholio vartojimas, filmą apskritai uždraudė. Tiesa, neilgam.

Jau filmui pasirodžius ekranuose ir išpopuliarėjus, B.Brylska netikėtai prisipažino netikinti stebuklinėmis istorijomis, nes yra nepakankamai romantiška.

Tačiau aktorė vis tiek sugebėjo taip įtikinamai suvaidinti savo heroję Nadią, kad, panašu, amžiams žmonėms padovanojo viltį, jog gyvenime išsipildo net netikėčiausios svajonės.