Gerų filmų yra daugybė, į vieną trumpą sąrašą jų sudėti neįmanoma. Tiesa, dėl pirmųjų dviejų nesuabejočiau net ir prikeltas naktį.
1. Mano mėgstamiausio kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio (1932–1986 m.) filmas „Andrejus Rubliovas“ (1966 m.). Tai tarsi kino Biblija. Jame yra viskas, kas man reiškia gerą filmą: puikus sumanymas, nuostabi režisūra, įstabūs vaidmenys, nepriekaištingas operatoriaus darbas.
Šį filmą, pasakojantį apie XVI a. gyvenusį rusų ikonų tapytoją Andrejų Rubliovą, žiūrėjau kokiais 1985 metais tuomečiame „Santakos“ kino teatre Kaune. Jis taip įtraukė, kad net pamiršau, jog pradžioje norėjau į tualetą.
Trys filmo valandos prabėgo žaibiškai. Nespalvoto filmo pabaigoje A.Rubliovo tapytos ikonos ekrane nuspalvinamos. Šiais laikais tai atrodytų paprastas triukas, o tada tai buvo tiesiog neįtikėtinas filmo finalas.
Garsus švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas (1918–2007 m.) apie A.Tarkovskį yra pasakęs: „Jis vaikščiojo už tų durų, kurių man taip ir nepavyko praverti.“
A.Tarkovskis kaip režisierius – neįtikėtinai techniškas, puikiai dirbantis su aktoriais. Jei būtų norėjęs, drąsiai galėjo dirbti Holivude. Jis nepasidavė jokioms politinėms ar kultūrinėms aplinkybėms, srovėms.
2. Michaelio Haneke „Baltas kaspinas“ (2009 m.). Šis režisierius man yra tarsi šių dienų A.Tarkovskis – modernu, tačiau paslaptinga, išmintinga ir profesionalu.
Apie ką šis filmas? Trumpai nepasakysi. Per vieną tiriamą nelaimę mažame kaimelyje autorius piešia artėjančio karo grėsmę. M.Haneke dalyje savo filmų įpina detektyvo elementų, nors iš tiesų kalba visai ne apie detektyvinius dalykus.
3. Lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieslowskio dešimties dalių filmas „Dekalogas“ (1989 m.). Niekas kitas taip įdomiai nėra perskaitęs 10 Dievo įsakymų.
Be jokio pamokslavimo, per įdomias ir skirtingas istorijas. Kiti kūrėjai, mėginantys kalbėti apie religiją, dažnai griebiasi didaktikos ar neskanaus popso, pataikauja visuomenei. O K.Kieslowskio „Dekaloge“ yra ir detektyvo, ir skoningos erotikos, ir dramos, ir humoro.
Kiekviena filmo dalis taip prikaustydavo, kad atrodydavo, jog prabėgo per minutę.
4. Federico Fellini „Saldus gyvenimas“ (1960 m.). Tai nuostabus režisierius, kurio kalba šviesi, pilna netikėčiausių posūkių, vizualinių sprendimų.
Turbūt tai labiausiai nuo klišių atsiribojantis režisierius, net ir apie skaudžiausius dalykus pasakojantis laisvai, su polėkiu. Pasižiūrėjus jo filmus visada apima geras jausmas.
„Saldus gyvenimas“ pasakoja apie tai, kas nutinka, kai žmogus pasiduoda pramogų pasaulio gyvenimui. Yra ir itin sunkių scenų – kai profesorius išžudo savo šeimą ir galiausiai pats nusižudo. Vis dėlto F.Fellini sugeba papasakoti taip, kad filmo pabaigoje nesijauti sugniuždytas.
5. Šią vietą skyriau Francio Fordo Coppolos „Pokalbiui“ (1974 m.) ir Jessie Nelson dramai „Aš esu Semas“ (2001 m.). „Pokalbis“ – tobulas moralinio detektyvo, įtemptos stilistikos filmas. Jį pažiūrėjęs po metų gali atsibusti nustebęs: „Tai štai ką jis turėjo galvoje!“
„Aš esu Semas“ – vienas jautriausių mano matytų filmų apie visuomenės požiūrį į esą protiškai atsilikusius žmones. Aktoriai Seanas Pennas ir Dakota Fenning čia sukūrė fantastiškus vaidmenis. Taip pat stebina režisierės J.Nelson subtilumas.
