Tokia dalia teko mokytojos darbą pasirinkusiai, gyvenimą pašventusiai jaunųjų ugdymui Danutei Povilonytei. Apie skurdo bei kūrybos paženklintą gyvenimo kelią su Danute kalbėjosi TV laidų vedėjas, žurnalistas ir dainininkas Giedrius Leškevičius.
„Mano būtis niekada nebuvo lengva“, – pasakojo garbaus amžiaus panevėžietė.
Problemos prasidėjo dar vaikystėje – šeimoje stigo meilės ir šilumos, Danutė dėl to giliai išgyveno. Nuolatinis stresas mokykloje besimokančiai mergaitei sukėlė sunkias žarnyno problemas. Pabėgti nuo slogios aplinkos Danutei padėjo literatūra. Skaitytos istorijos mergaitę nunešdavo į šviesius nepažįstamus pasaulius. Vėliau, būdama jautrios sielos mergina, pati pradėjo kurti eilėraščius. Juose išliedavo susikaupusius ir neišgirstus jausmus. Kūrybinį jos talentą pastebėjo literatūros mokytoja, kuri paskatino ją toliau kurti, o taip pat baigti lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
Su didžiausiu džiaugsmu ir nostalgija moteris G.Leškevičiui pasakojo apie septyniolika metų, kuriuos praleido mokykloje. Vaikams ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o vėliau – ir tikybą. Danutė žurnalistui pripažino, kad dėl ligų nenorėjo kurti savo šeimos. Kamuojama sveikatos problemų, moteris pabijojo, kad tokias bėdas gali paveldėti ir jos vaikai. Tad visą savo šilumą ir meilę skyrė savo mokiniams.
Tarsi būtų maža Danutės pasišventimo mokytojo profesijai, prieš dešimtmetį geraširdė moteris ėmėsi globoti vaikus iš Algimanto Bandzos vaikų globos namų. Itin kukliai gyvendama pedagogė bandė suteikti vaikams šeiminę meilę – vedžiodavo po renginius, miesto šventes, vaišindavo geriausiu maistu, kokį turėjo pati.
Beveik dvidešimtmetis darbo mokykloje iš Danutės pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Nuolatinis stresas dar labiau pakenkė ir taip silpnai pedagogės sveikatai. Moteris buvo priversta atsisakyti didžiausio savo gyvenimo džiaugsmo – mokytojos darbo. Praradusi jį ir pirkdama brangius vaistus, žiojėjusi finansinė duobė pravirto praraja. Dabar moteris priversta verstis iš nedidelės neįgalumo pašalpos.
Šiandien Danutė jau įkopusi į septintą dešimtį, lanko Panevėžio Neįgalių žmonių centrą. Nepaisydama finansinių bei sveikatos problemų, mokytoja vis dar dovanoja save kitiems – globoja berniuką, kurį meiliai vadina Aivarėliu. Nedidukė, inteligentiška, išsilavinusi moteris gyvenimo prasmę mato savęs aukojime – atidavime kitiems žmonėms.
„Kitiems to dėmesio, meilės, kartais žodžio, trūksta labiau nei man pačiai“, – akis nuo kameros suka Danutė.
TV laidų vedėją G.Leškevičių giliai sujaudino altruistės pasakojimas. Nors jos skurdi buitis šaukte šaukia, jog pagalbos reikia pačiai Danutei – moteris gyvena kukliame tėvų paliktame dviejų kambarėlių bute.
G.Leškevičius žavėjosi, jog net prislėgta ligų bei finansinių rūpesčių, stokodama vaistų ir skalsesnio kąsnio, Danutė nestokoja meilės pasauliui ir kūrybiškumo.
Tad dainuoti mėgstantis žurnalistas moteriai padovanojo didžiausią – kūrybos – dovaną.
