Šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti ir magistrantūroje studijuojanti žemaitė V.Butautaitė nusiteikusi dar atkakliau lavinti vokalą ir neatmetė, kad kitąmet vėl dalyvaus „Lietuvos balse“.
Bendraudama su Vaida pamiršti, kad ji yra neregė. Kai tarėmės susitikti, mergina ilgai ieškojo laisvo laiko – studijos, dainavimo pamokos, masažo kursai, susitikimai su draugais, „Jaunimo linija“, savanorystė organizacijoje „Caritas“.
– Ar sprendimas dalyvauti „Lietuvos balse“ buvo spontaniškas?
– Užpildžiau anketą likus dviem dienoms iki registracijos pabaigos. Pamaniau, reikia pabandyti, dar dukterėčia paragino. O kai paskambino organizatoriai ir pasakė, kad ryt turiu atvažiuoti į atranką, pamaniau: „Viešpatie, o kaip dabar?“
Bet kadangi to norėjau ir esu spontaniška, pasakiau – gerai. Nuvykau, paprašė padainuoti, ką moku. Atlikau Stasio Šimkaus „Plaukia sau laivelis“, dar kažką. Ir išėjau nusiminusi: nieko nebus, nesąmonė, ką aš čia veikiu?
Naktį negalėjau užmigti, laukiau vieno svarbaus laiško – ne iš televizijos. Maniau, jie skambina. Ateina žinia – esu kviečiama į akląją perklausą. Prasidėjo lakstymas iš Klaipėdos į Vilnių ir atgal.
– Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad jums atliekant dainą „Šiam pasauly visko būna“ nė vienas iš komisijos narių neatsisuko ir jūsų nepasirinko?
– Esu beprotiškai savikritiška. Padainavusi žinojau, kad taip bus. Jau eidama dainuoti jaučiau.
Po perklausos neliejau ašarų, išėjome su draugais į kavinę švęsti.
Manau, tai, kad patekau į akląją perklausą, yra didžiulė sėkmė. Jei graužčiausi dėl to, kad kažkas neatsisuko, būčiau visiška kvaiša. Aš laimėjau dar vieną galimybę tobulėti. Todėl nėra reikalo dėl to verkti.
Buvo streso, ir tai suprantama. Apėmė jaudulys, nebegirdėjau fonogramos.
Mano tikslas buvo padainuoti, pasirodyti. Parodė, susuko gražų siužetą. Laidos nežiūrėjau. Apskritai nežiūriu televizoriaus, manau, tai laiko gaišatis.
Sugebu su savimi susitarti, žinau, nereikia graužtis dėl kiekvienos smulkmenos.
Jei labai norėsiu, kad komisijos nariai atsisuktų, kitąmet bandysiu dar kartą. Sutikau tokių, kurie bando laimę trečią ar ketvirtą kartą.
– Kaip klostėsi jūsų kaip dainininkės karjera? Gal giminė labai daininga?
– Mano šeimoje nė vienas nedainuoja, o aš traukiu dainas nuo vaikystės.
Gimiau mažame Luokės miestelyje Telšių rajone. Kai sukako treji, pas mane ėmė važinėti mokytoja Daina Vitkauskienė. Ji padėjo susipažinti su pasauliu ir matė, kaip mėgstu klausytis muzikos, įsijungti magnetofoną ir dainuoti vaikiškas daineles.
Kai buvau penkerių, mokytoja nuvedė į muzikos mokyklą. Padeklamavau „Zuikių mokyklą“ be jokios klaidos, padainavau, atrodo, „Du gaidelius“, ir priėmė.
Vėliau išvažiavau į Kauno P.Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, ten buvo muzikos būrelis.
Silpnaregių ugdymo centre likimas į rankas įdavė kankles, gavau pasiūlymą stoti į Kauno vaikų muzikos mokyklą.
Labai norėjau dainuoti profesionaliai, svajojau studijuoti Muzikos akademijoje, bet pritrūko pusės balo. Tuomet atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų.
Ką gi, nusprendžiau – būsiu muzikos mokytoja, įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą. Iš nevilties. O Muzikos akademijoje tapau laisvąja klausytoja. Du tris kartus per savaitę eidavau ten dainuoti.
Universitete baigiau bakalauro studijas. O ką daryti toliau? Nenorėjau likti Vilniuje. Tuomet susikroviau lagaminus ir atsidūriau Klaipėdoje.
– Klaipėdos universitete antrus metus studijuojate dvasinį konsultavimą. Kitąmet būsite magistrė. Ar studijos pritaikytos žmonėms, turintiems regėjimo negalią?
– Nėra specialybės knygų Braille’io raštu, trūksta garso medžiagos. Prašau draugų pagalbos, kad paskaitytų. Mokausi nuolat, kiti dažniausiai susigriebia prieš egzaminus.
– Magistro studijų jums per maža?
– Organizacijoje „Caritas“ kartą per savaitę vedu savęs pažinimo mokymus. Į juos ateina įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių. Nuo šios savaitės rengiu „Caritas“ savanorius.
Šįmet nusprendžiau mokytis masažo paslapčių – įstojau į Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centrą.
Mokau pažinti ir suprasti neregius. Mokyklose vaikams pasakoju apie neregių gyvenimą. Jei kam reikia informacijos, tegul mane susiranda per feisbuką.
Dar dirbu savanore „Jaunimo linijoje“, ten kartais užtrunku iki antros ar trečios nakties.
– Jūs tokia energinga, kupina gyvenimo džiaugsmo, tiesiog puikios nuotaikos užtaisas. Negi niekada neužplūsta liūdesys, negi niekada neapsiverkiate?
– Ko man verkti? Jei verkiu, tai dažniausiai to niekas nežino. Jei gyvenime skųsiesi ir kauksi, su tavimi niekam nebus įdomu.
Man užtenka „Jaunimo linijos“. Kai klausausi apie savižudybes kalbančių jaunų žmonių, suprantu, kad esu labai laiminga.
Viskas gerai tame gyvenime. Depresija manęs nekankina. Kartais tiesiog būna liūdna, tada įsijungiu muziką, paskaitau gerą knygą, einu su draugais išgerti kavos.
– Tarp visų darbų ir užsiėmimų muzikai visada randate laiko. Kad ir pernai vykusiems „Chorų karams“.
– Kai paskambino ir pasiūlė atvykti į „Chorų karų“ atranką, net nesusimąsčiau – nuvažiavau, atrinko. Labai džiaugiuosi pažinusi Stano – jį stebėdavau iš šono: ką sako, kaip bendrauja.
Manęs draugai vis klausdavo, kodėl nedainuoju solinės partijos. Per paskutinę laidą dainavau. Gavau daug žinučių – kaip gražu. Bet aš savikritiška, pažiūrėjau laidos įrašą ir susinervinau.
– Bendraujant su jumis atrodo, tarsi puikiausiai matytumėte. Kaip sekasi namuose, buityje?
– Yra neregių, kurie su lazdele vaikšto vieni mieste. Aš paniškai bijau, kad kas nors nepartrenktų.
Turiu daug gerų draugų. Jie man labai padeda, pagelbsti „Caritas“ savanoriai, maltiečiai. Yra socialinis taksi. Net nesusimąstau, atrodo, ta pagalba atsiranda savaime.
– Esate neregė nuo gimimo?
– Taip, gimiau per anksti, neišnešiota. Kol buvau inkubatoriuje, gavau per daug deguonies.
– Ar neužvaldo pyktis, kad taip nutiko būtent jums?
– Ne visada gyvenimas toks, kokio nori. Yra taip, kaip reikia. Toks Dievo planas.
Ant Dievo nepykstu, jis yra geriausias mano draugas, davė daug kitų gražių dalykų. Jam kuriu giesmes, rašau dainas. Dievas nesiunčia žmogui tokio išbandymo, kokio šis neatlaikytų.
– Ar keičiasi visuomenės požiūris į neregius?
– Visko pasitaiko. Daugeliui tai savaime suprantamas dalykas, bet kai kas neregius vertina kaip dešimtą pasaulio stebuklą. Tai mane nervina – juk neregys yra toks pat žmogus kaip tu, tik nemato. Baikite gailėti.
– Nesėkmė „Lietuvos balse“ jūsų nesutrikdė. Kokie artimiausi muzikiniai planai?
– Dabar dar daugiau dainuosiu ir dar labiau stengsiuosi. Vilniuje, S.Vainiūno namuose, spalio pabaigoje vyks mano solinis koncertas. Atliksiu ir pasaulinės klasikos, ir lietuviškų kūrinių. Prieš Kalėdas surengsiu koncertus ir Vilniuje, ir Klaipėdoje.
Man patinka lyrinės dainos. Patinka giesmės. Kartais ir pati kuriu muziką. Naktimis po visų darbų esu parašiusi daug eilėraščių. Tiesa, pastaruoju metu vis rečiau užsuka panelė mūza.
– Ar turite tą vienintelį draugą?
– Neturiu draugo, artimesniems santykiams tiesiog nėra laiko. Dėl vaikino negalėčiau atsisakyti jokios veiklos.
