Kartu du dešimtmečius esanti sutuoktinių pora yra patyrusi ir šilto, ir šalto. Vaida juokėsi, kad jų šeimos kampai yra tokie nugludinti, jog jų beveik neliko.
„Mano vyras yra beprotiškai stipri asmenybė, šalia kurios gera, bet kartais ir sunku“, – apie sutuoktinį A.Marazą, vienoje įmonėje einantį vadovaujamas dizainerio-technologo pareigas, kalbėjo V.Genytė.
Pora augina 12-metį sūnų Ainių, taip pat laiko ketverių metų Vakarų Škotijos terjerą Bučkį.
– Kartu su vyru gyvenate 21 metus. Turbūt šeimos kampai jau visiškai nugludinti?
– Taip, bet buvo visko. Teko patirti ir stiprių sukrėtimų, kad suprastume šeimos galią ir ją įvertintume.
Dabar daugiausia ginčų kyla dėl vaiko auklėjimo, bet vis tiek prieiname prie bendros išvados. Mano vyras sūnui yra griežtesnis, o aš kur kas atlaidesnė.
– Esate emocingesnė už sutuoktinį ir įsiplieskiate pirma?
– Mano vyras taip pat emocingas, bet kitaip. Jis gyvenime dažnai vadovaujasi protu. Mano vyras yra beprotiškai stipri asmenybė, niekada nenuleidžia rankų, kovoja.
Jokios problemos jo neišmuša iš vėžių, jis tarsi Terminatorius.
Kartais susimąstau, kad šalia tokio žmogaus gyventi labai gerai, o kartais – kad sunku.
Kartais sunku suvokti, kaip jis gali kritinėse situacijose neprarasti savitvardos, žmogiškai elgtis. Kai būnu išsibalansavusi, jis mane suima į rankas.
– Tai gal jau žinote sėkmingos santuokos formulę?
– Santuoka yra sudėtingas dalykas. Kad ir kaip būtų, svarbiausia turėti bendras vertybes. Šeima mums abiem yra pirmoje vietoje. Šeima yra be galo stiprus branduolys.
– Yra posakis, kad vyras – galva, o moteris – ją sukiojantis kaklas. Jūsų šeimai jis tinka?
– Mūsų šeimoje jis pakeistas. (Juokiasi.) Moteris daug reiškia, ji gali manipuliuoti, žaisti. Visko buvo, bet dabar aš santuokoje nesu nei kaklas, nei galva, esu visiškai savimi.
– Turbūt sulaukiate gerbėjų laiškų, skambučių. Kaip į tai reaguoja jūsų vyras? Ar pavyduliauja?
– Per tiek metų jis prie to yra įpratęs. Žinoma, kai kuriose situacijose rodo pavydą, būna, kad ir protingai papriekaištauja. Galų gale tarp mūsų jau yra didelis pasitikėjimas.
– Sutuoktinis buvo pirmoji jūsų meilė?
– Ne, nebuvo pirmoji, bet didžiulė ir tikroji meilė. Būdama 16-os buvau vaikiškai įsimylėjusi, o būsimą vyrą sutikau 20-ies.
– Kaip susipažinote?
– Kai paskutinius metus studijavau Panevėžio konservatorijoje, susipažinome diskotekoje.
Tą vakarą jis nedrįso prie manęs prieiti, bet vėliau susirado konservatorijoje ir pakvietė į pasimatymą. Ėjome į jo draugo gimtadienį.
Ir viskas! Per tris mėnesius mes supratome, kad reikia tuoktis. Jis pasipiršo telefonu. (Juokiasi.)
Tuomet nemąstėme, kur ir kaip gyvensime, bet labai norėjome būti kartu. Dabar pragyvena poros keletą metų ir tik tada svarsto, ar tinka tas žmogus, ar ne. Ypač dalis vyrų taip elgiasi. Man tai yra nesąmonė. Juk arba nori žmogaus, arba ne.
– Šiuo metu, be „Muzikinės kaukės“ dalyvaujate ir projekte „Vario audra“ (LRT televizija), kuriame rungiasi orkestrai. Turbūt trūksta laiko šeimai ir namams.
– Dienotvarkė tikrai įtempta. Taip, dabar laiko trūksta. Bet, pavyzdžiui, į mano koncertus savaitgaliais dažniausiai važiuojame visa šeima.
Tuo metu leidžiame laiką kartu, be to, jie užsiima savais reikalais. Kol koncertuoju, vyras su sūnumi aplanko įdomias to krašto vietas. Jie nebūtinai vakare eina į mano koncertus, nes repertuarą šimtus kartų jau girdėję.
Namuose repetuodama iš jų net sulaukiu pastabų: gana, nebetriukšmauk. (Juokiasi.)
– Gal šiokiadieniais vyras jūsų laukia su garuojančia vakariene?
– Praėjusį savaitgalį po intensyvių darbų buvau laisva. Tas dienas maistą ruošė vyras, o aš tik drybsojau lovoje, žiūrėjau filmus ir klausiausi muzikos.
Buvo nuostabu, bet paprastai aš gaminu dažniau nei vyras. Tai man įprasta. Be to, aš greičiau viską padarau.
O vyras tuo procesu mėgaujasi, daro tai, kas jam patinka.
– Gal jis turi kokį nors ypatingą patiekalą?
– Aidas labai skaniai kepa bulves su dešrelėmis. (Juokiasi.) O jeigu rimtai, jam svarbiausia maisto išvaizda, patiekimas. Regis, net paprastą valgį jis sugeba taip patiekti, kad pasijusčiau tarsi valgydama penkių žvaigždučių viešbučio restorane paruoštą ypatingą virtuvės šefo patiekalą.
– Esate pasiskirstę pareigomis namuose?
– Aš darau viską: tvarkau, valau, plaunu, siurbiu. Juk moteris gali viską daryti vienu metu.
O mano vyras turbūt kaip visi: jei siurbia, tai taip ilgai, tarsi tai darytų metams. Jį raginu greičiau, nevargti taip – juk rytoj vėl reikės tai daryti. (Juokiasi.)
– Koks jūsų nemėgstamiausias buities darbas?
– Nemėgstu nė vieno buities darbo, bet labiausiai tingiu sudėti į indaplovę indus ir juos iš ten išimti. Geriau jau išplaučiau rankomis.
Mane erzina buitis, man tiesiog gaila jai laiko.
Kartais, kai labai daug dirbu, pasisamdome tvarkytoją. Dabar kaip tik artėja toks etapas.
– Nesate aktorė. Ar „Muzikinėje kaukėje“ jums nesunku įsikūnyti į įvairius personažus?
– Anksčiau maniau, kad tai visai ne mano projektas, nes mano balsas yra unikalus.
Niekada gyvenime nebuvau kopijavusi kitų atlikėjų, tačiau su šita komanda dirbome projekte „Dainuok mano dainą“ (BTV) ir ji mane prisijaukino.
Taip pat nudžiugau sužinojusi, su kokiais atlikėjais šiemet teks varžytis.
– Kaip jums sekėsi įkūnyti estrados žvaigždę Nelę Paltinienę?
– Šis projektas yra slidus dėl to, kad svarbu pajusti ribą ir nepradėti parodijuoti.
Tad šios dainininkės vaidmuo man buvo iššūkis. Ji turi ryškų akcentą, jos judesiai specifiniai. Turėjau ką veikti – panaudojau savo aktorinius sugebėjimus. Vis dėlto man pavyko. Nežinau, kaip atrodys žiūrovams.
– Manote, galėtumėte būti aktorė?
– Visą gyvenimą norėjau būti aktorė. Vienu metu net galvojau mesti muzikos mokyklą, bet tėvai sulaikė.
Jiems sakiau: kam man ta muzika, kodėl turiu savaitgaliais vargti, repetuoti, kol kiti poilsiauja, jei vis tiek būsiu aktorė?
Nežinau, kokia būčiau buvusi aktorė. Kita vertus, dainininko, aktoriaus, šokėjo profesijos yra greta.
Esu ragavusi ir aktorystės duonos teatre. Iki šiol kuriu princesės vaidmenį „Domino“ teatro spektaklyje „Paryžiaus katedra“, vaidinu išsipusčiusią ministro žmoną komedijoje „Langas į parlamentą“.
Taip pat Nacionaliniame dramos teatre man teko vaidinti Dulsinėją spektaklyje „Žmogus iš La Mančos“, kuris gyvavo trejus metus.
Šiame vaidmenyje tilpo visa moteriška prigimtis. Tai buvo svarbiausias, giliausias mano gyvenime vaidmuo.
