Pasakojimai apie Vilniaus krašto žmones – skirtingų tautų, interesų, požiūrių. Tokios laidos kūrėjams neturėjo būti sunku pasirinkti, kam patikėti ją vesti.
Grupės „Pop Ladies“ narė, įvairių TV projektų dalyvė, buvusi LNK šou „Lietuvos balsas“ mokytoja, žinomo kompozitoriaus ir atlikėjo Deivydo Zvonkaus žmona Katažina – viena geriausiai žinomų šalies lenkių, tad apie tautinių mažumų rūpesčius ir santykius su lietuviais gali valandų valandas kalbėti ir be į rankas paduoto scenarijaus.
„Puikiai žinau, kaip būna, kai dėl tautybės tau iš anksto užklijuojama etiketė. Gal ir naiviai skamba, bet tikiuosi, kad laida padės skirtingų tautų Lietuvos gyventojams geriau vieniems kitus suprasti, griauti nepasitikėjimą, rasti panašumų, o ne skirtumų.
Mes tikrai neturime dėl ko peštis ir ko dalytis“, – „TV antenai“ sakė dainininkė, ne iš nuogirdų žinanti, kad tautoms bendrauti Vilniaus krašte ne visada lengva.
– Iš „Lietuvos balso“ į publicistinę laidą – įdomus šuolis. Popscenos žmonės Lietuvoje retai kviečiami vesti rimtesnių laidų, – pokalbį su Katažina pradėjo „TV antena“.
– Taip, todėl mane labai nudžiugino ir nustebino šis pasiūlymas. Man nesinori apsiraminti. Visą laiką ieškau, ką dar galėčiau nuveikti.
Žinoma, nesu profesionali laidų vedėja. Aš savikritiška, tai rimtas iššūkis, keliantis daug jaudulio. Tačiau laidos tema man nėra svetima, tai ir įtikino jį priimti.
Nors, žinoma, kiek prisibijau žiūrovų požiūrio ir išankstinių nuostatų – gal kam atrodys, kad dabar bandysiu visus lietuvius tempti į lenkų pusę. Jau dabar girdžiu komentarų – kuo čia dėta ji, kodėl ją pakvietė. Kita vertus, tai grūdina.
– Pastaruosius porą metų dirbote šou „Lietuvos balsas“, kuriame šįmet pakeisti beveik visi mokytojai, tarp jų – ir jūs. Neliūdna dėl to?
– Manau, geriau atmintyje tegul lieka geras jausmas, o ne sulaukti akimirkos, kai neįdomu ir mokytojams, ir dalyviams. Ilgesys išliks, kiek gaila, kad ten mano darbai baigėsi, bet viskas bus gerai.
Jaučiu, kad baigėsi pirmasis mano etapas televizijoje, kuris prasidėjo tada, kai mane, dar ne itin gerai kalbančią lietuviškai, kuklią, prisibijančią, įmetė į „Chorų karus“.
– Sakote, kad susidūrėte su įtarimais ir stereotipais dėl savo tautybės. Kokie jie?
– Patys kvailiausi. Kai atsidūriau televizijoje, kalbėjausi su labai žinomu Lietuvos žmogumi. Klausiau jo, kodėl manęs kiti nemėgsta, kodėl nuolat užkliūnu. Jis atsakė paprastai: vien todėl, kad šalie Deivydo atsirado lenkė Katažina, o ne, pavyzdžiui, lietuvė Miglė ar Austėja.
Žmonėms nepatiko, ir tiek, be konkrečių argumentų. Nusprendžiau, kad nebandysiu įtikti, prisitaikyti, pokalbiuose su lietuviais varyti ant lenkų. Ramiai dirbsiu savo darbą, dainuosiu trimis kalbomis, nesigilinsiu į politiką. Nesigėdysiu to, kas esu.
Augau pamaldžioje šeimoje, dažnai vaikštau į bažnyčią. Nueinu ir į lietuviškas pamaldas, ten žmonės dėl to nustemba. Maždaug – kaip čia yra, kad Katažina vaikšto į lietuvių mišias? O kodėl ne – juk Dievas yra vienas.
Kadaise gyvenau savame pasaulėlyje, klausiausi „Russkoje radio“ ir „Znad Wilii“. Kai tas pasaulis man tapo per mažas, pradėjau domėtis įvairesne muzika, žmonėmis. Kai kam mano aplinkoje, beje, irgi atrodė, kad taip išduodu lenkus, savo šaknis, bet tai nesąmonė.
Tapau atviresnė, didžiuojuosi tuo, kad gyvenu Lietuvoje ir galiu drąsiai sakyti, jog esu lenkė.
Beje, su tuo žinomu žmogumi per pusmetį tapome bičiuliais. Jis tada pasakė: niekada neįsivaizdavau, kad susidraugausiu su lenke.
Visos jo neigiamos nuostatos turbūt buvo paremtos kvailais įsitikinimais, kad lenkai iš Lietuvos nori padaryti Lenkiją ir šūkauja „Wilno nasze“ („Vilnius – mūsų“ – Red.).
– Jums skaudu dėl tokių stereotipų?
– Pasakysiu, dėl ko liūdna. Kai dirbau muzikiniame šou, pastebėjau, kad į atrankas ateina nedaug tautinių mažumų atstovų.
Dešimt metų dirbau mokykloje, gerai žinau, kiek daug turime talentų. Turėjau ansamblį, važinėdavome, visur dalyvaudavome. O į atrankas neateina, ir viskas. Klausiau: kur jūs, kodėl jūsų nėra? Juk jūsų akys dega, tikrai norite į sceną.
Viena mergina man atsakė: ai, čia ne man, padainuoju vestuvėse, man to pakanka. Tą patį ir aš dariau nuo keturiolikos metų.
Paklausiau, kodėl ji meluoja sau. Juk matau, kad svajoja apie didžiąją sceną. Galiausiai prisipažino bijanti, kad kas nors sukritikuos, pasišaipys.
Jaučia kompleksą, kaip ir dėl tautybės. Gyvena mažame pasaulyje, kur mažiau konkurencijos, tarp saviškių.
Aš lygiai taip pat mąsčiau, bet matau, kad klydau. Kai pasakiau tai, kitais metais į atranką jau atėjo daugiau lenkų.
Kita vertus, kai kurie mūsų aplinkos žmonės tiesiog nesidomi, nežiūri lietuviškų TV kanalų. Be reikalo. Tai juk nereiškia, kad turi išjungti lenkiškus ir rusiškus kanalus.
Pažvelgti plačiau visada naudinga. Būtent užsisklendusio tautinių mažumų jaunimo man labiausiai gaila, nes pati su juo dirbau ir matau padėtį. Stengsiuosi laidoje ir apie tai kalbėti.
– Ar tekėdama pajutote neįprastą vyro artimųjų požiūrį į savo tautybę?
– Ne, nieko panašaus. Turiu nuostabią anytą, kuri mane paskatino daugiau skaityti. Į mūsų vestuves ji atėjo su tautiniais lietuviškais drabužiais, mano artimieji iš pradžių pamanė, kad gal čia užuomina į mano lenkišką kilmę. (Juokiasi.)
Bet nieko panašaus – per vestuves pasakė nuostabią kalbą. Puikiai sutaria su mano mama, nors jos iš gana skirtingų pasaulių. Abi laimingos, kad jų vaikai kartu laimingi.
Beje, Deivydo mama mano tėvui, kai jis dar buvo gyvas, sukūrė gražų eilėraštį apie mūsų gimtąsias vietoves ir lenkus.
– Vienas skaudžiausių lietuvių ir šalyje gyvenančių kitataučių ginčų – dėl vardų ir pavardžių rašybos dokumentuose nelietuviškais rašmenimis. Ką apie tai manote jūs?
– Manau, yra kur kas svarbesnių reikalų. Mano ramiam požiūriui didelę įtaką padarė Deivydas.
Tikrai nėra svarbu, kaip bus parašyta pavardė. Net nesigilinu į tai.
Kartais manęs tautiečiai klausia, kodėl nepasilikau lenkiškos pavardės. Bet juk aš ištekėjau už vyro, kurį myliu ir gerbiu, priėmiau jo pavardę.
Kita vertus, koks skirtumas – būsiu Zvonkė, Zvonkuvienė ar Zvonkevič? Žmogus dėl to nesikeičia.
– Jūsų visai nedomina politika?
– Ne. Niekada nepriklausiau jokiai partijai, nors kvietimų įstoti buvo. Tiesiog tai man neįdomu, nežavi.
Aš esu dainininkė, koncertuoju, dainuoju žmonėms, man to visai pakanka. Todėl tikiuosi, kad ir šioje laidoje nebus politinių temų.
