„Tai, kas įvyko per mažiau nei mėnesį, yra daugiau nei kinas. Patys iki galo dar nesuvokiame, kokius jausmus išjudinome filmavimo aikštelėje. Net pasibaigus filmavimui kasdien gauname laiškų iš žmonių, kurie vis dar gyvena filmavimo akimirkomis“, – pasakojo režisierius D.Ulvydas.
Daugiausia emocijų palikusios filmavimo dienos buvo Kaune. Čia, Laisvės alėjoje, režisierius su komanda atkūrė legendines eitynes, vykusias 1972-aisiais, iškart po Romo Kalantos susideginimo.
„Buvo paliesta jautriausia Kauno miesto styga. Daugelis kauniečių patys mena tas spontaniškas demonstracijas, kai kurių tėvai ar seneliai buvo tų įvykių dalyviai. Todėl filmavimas kauniečiams tapo dideliu reiškiniu, o jo atgarsių dar vis girdime“, – pasakojo filmo prodiuserė Živilė Gallego.
Kino dailininkų komandai prieš filmavimą Kaune teko bene didžiausias iššūkis. Remdamiesi archyvinėmis nuotraukomis jie stengėsi kuo autentiškiau atkurti aštuntojo dešimtmečio Laisvės alėją.
Buvo specialiai gaminamos senųjų parduotuvių iškabos, durys, langai, teatro šviestuvai, ieškoma senų afišų, dekoracijų vitrinoms.
Per dvi paras iki filmavimo pradžios buvo pakeistas Laisvės alėjos veidas. Kauniečiams toks mėgstamos gatvės virsmas tapo pramoga.
„Juokingiausia, kad dvi dienas žmonės fotografavosi prie kino dekoracijų, o pasibaigus filmavimui buvo ir tokių, kurie nuliūdo, kad turėsime viską išmontuoti. Išgirdome siūlymų taip ir palikti. Prisiminimui“, – juokėsi filmo dailininkė Sigita Šimkūnaitė.
Jos komandos žmonėms teko ir dar viena užduotis – nuvalyti visas grafičių paišytojų keverzones nuo matomų pastatų.
„Smagu, jog šiek tiek prisidėjome prie to, kad po mūsų filmavimo Kaunas tapo švaresnis“, – juokėsi filmo dailininkė.
Masinei scenai filmo kūrėjams reikėjo per 800 žmonių. Lietuviškame kine samdyti tiek aktorių paprastai nebūna finansinių galimybių. Todėl kino kūrėjai vasaros pradžioje kreipėsi į žmones, kurie norėtų tapti savanoriais aktoriais.
Susidomėjimas ir aktyvumas pranoko visus lūkesčius. Gandas apie renkamą masuotę žaibiškai pasklido visoje Lietuvoje tarp jaunimo organizacijų, dešiniųjų politinių partijų, įvairių bendruomenių ir paprastų žmonių socialiniuose tinkluose.
Per du mėnesius užsiregistravo net 2700 savanorių!
Filmo kūrėjai prisipažino, kad iki paskutinės akimirkos nebuvo tikri, kiek žmonių susirinks numatytą dieną į filmavimo aikštelę.
„Tos dienos laukėme su viltimi ir didžiule baime. Kviesdamas savanorius negali būti tikras, ar pradėjus pliaupti lietui jie tikrai pasirodys. Juolab kad filmavimo dieną meteorologai nežadėjo nieko gera.
Tačiau įvyko stebuklas. Saulėtą liepos sekmadienį septintą valandą ryto prie grimo patalpų Kaune buvo susirinkusi minia.
Dalis savanorių krepšiuose atsinešė savo, tėvų ir senelių spintose išsaugotus aštuntojo dešimtmečio drabužius. Visi buvo tokie susikaupę, kad nekilo jokių abejonių – tai bus ypatingas filmavimas“, – prisiminė aktorių atrankos režisierė Kristina Kolytė.
Toliau viskas vyko taip, tarsi laiko mašina būtų nukėlusi 40 metų atgal. Minia, plūstelėjusi į Laivės alėją ir po režisieriaus mosto ėmusi skanduoti laisvės šūkius, pravirkdė ne tik eiseną stebinčius praeivius, bet ir kino komandą. Masuotės dalyviai verkė ir patys.
„Kai atėjau filmuotis, tikėjausi iš arti išvysti kino virtuvę, patirti pažadėtą kino nuotykį. O vos įžengusi į filmavimo aikštelę pamiršau, kad tai tik kinas. Viskas atrodė taip tikroviška.
Žmonės, apsirengę to dešimtmečio drabužiais, Laisvės alėja, kurioje vėl stovėjo senasis gastronomas, pramoninių prekių parduotuvė, atgijusios senosios parduotuvių virtinos. Net legendinis gazuoto vandens aparatas – ir jis ten buvo.
Lyg laiko mašina persikėliau į savo vaikystę ir tėvų jaunystę. Todėl, kai ėmėme skanduoti, nesusilaikiau ir ėmiau verkti“, – pasakojo kaunietė Viktorija.
Anot jos, didelė dalis susirinkusių žmonių nesitikėjo tokios savo reakcijos. Visi, pagauti idėjos, vieno tikslo, jautėsi dalyvaujantys Lietuvai svarbaus įvykio kūrime. Gal dėl to net po dvylikos valandų, praleistų filmavimo aikštelėje, niekas neskubėjo skirstytis.
„To paprastai nebūna. Dažniausiai masuotėje besifilmuojantys žmonės būna nekantrūs. Jie nepripratę, kad kelias minutes trunkanti filmo scena gali būti filmuojama pusę dienos.
O čia žmonės ne tik nesiskirstė, bet buvo ir tokių, kurie dar kelias dienas iš eilės susirasdavo filmavimo vietas ir klausdavo, gal dar galėtų būti kuo nors naudingi.
Iki ašarų sugraudino savanorių geranoriškumas, kai artėjant pietų metui būrys priėjo prie mūsų ir pasakė, kad, jei tokiam skaičiui neužteks pietų, gali likti ir nevalgę. Svarbiausia – kad leistume pasilikti iki filmavimo pabaigos“, – stebėjosi aktorių atrankos agentūros vadovė Valdonė Ovadnevienė.
Iš visų užsiregistravusių savanorių kino kūrėjai į filmavimą pakvietė 800. Tiek žmonių reikėjo sukurti visoms filmo masinėms scenoms.
Todėl pirmiausia buvo kviečiami kauniečiai, žmonės iš aplinkinių vietovių ir vilniečiai, kuriems atvykimas į Kauną nesukeltų didelių rūpesčių.
Tačiau buvo ir tokių, kurie savarankiškai, nesulaukę patvirtinimo, atvyko iš tolimiausių Lietuvos kampelių.
Kelias valandas laukę savo eilės pasirodyti kostiumų ir grimo dailininkėms, vyrai leido paaukoti savo modernias šukuosenas ir suformuoti barzdas, išskutinėti žandenas, o moterys ramino kostiumų dailininkės asistentes, kad joms nebus sunku dviem dydžiais per mažais batais žygiuoti eisenoje.
Visi dalyviai jautėsi tarsi kumštis.
„Didžiausias šio filmo išskirtinumas turbūt ir yra tas nepaprastas vienybės jausmas ne tik tarp masuotės dalyvių, bet ir tarp komandos narių. Juk paprastai kino žmonės susibėga dėl vieno projekto, o jam pasibaigus lekia į kitus. Tačiau „Emilijos“ suburta komanda ypatinga.
Aktoriai, operatoriai, dailininkai, grimuotojos, režisieriaus asistentai, garso režisieriai, apšvietėjai, net vairuotojai – visi tapo lyg šeima, kuriai sunku išsiskirti. Paprastai po sunkios filmavimo pamainos kino žmonės nori ilsėtis. Čia – priešingai. Visi norėjo dar pabūti kartu.
Filmavimas apsiėjo be rietenų, įtampos ar pakelto tono. Ir tai Donato nuopelnas“, – sakė antroji filmo režisierė Asta Rizgelienė.
„Į darbą kine žmonės turi eiti kaip į žvalgybą. Pasitikėti vieni kitais, tapti bendraminčiais, būti vienos meninės kraujo grupės. Tik tada kino mechanizmas aikštelėje tiksi kaip laikrodis.
Visada sakau, kad kino komandos darbą galima palyginti su plaukimu valtimi per vandenyną. Jei jau visi sulipome, gavome į rankas irklus, kad ir kaip sunku atrodytų, privalome pasiekti krantą.
O aš, kaip tos valties vadas, visus pakvietęs sulipti, labai noriu, kad visi krantą pasiektų laimingi, nors ir pavargę.
Juk kuriant kiną procesas ne mažiau svarbus nei rezultatas. Geras rezultatas yra atpildas už sąžiningą darbą“, – sakė filmo „Emilija“ režisierius D.Ulvydas.
Kauno dramos teatre – sovietmečio idealistai
Filmas pasakoja apie jauną aktorę Emiliją, kuri, anksti likusi našlaitė, baigia studijas ir gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą.
Ji atvyksta vildamasi teatre rasti idėjai atsidavusių žmonių, tačiau nusivilia sovietine menininkų kasdienybe. Dėl sotesnio kąsnio ir pažadėtos gerovės kolegos pasiryžę ne tik išduoti vienas kitą, bet ir paminti pamatines vertybes.
Tačiau yra ir tokių, kuriems svetimas prisitaikėliškumas, materialinė gerovė. Vienas iš jų – vyras, kurį pamilsta Emilija. Jis atsidavęs savo pašaukimui, tėvynei ir beprotiškai idėjai, kuri gali keisti likimus.
Pati Emilija, į teatrą atsinešusi savo gyvenimo paslaptį, labai gerai žino, ką reiškia atsidavimas idėjai, kuri gali kainuoti gyvybę.
