Naują projektą „Kruizas. Azija“ filmuodama LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrybinė grupė patyrė 6 tūkstančių eurų nuostolį, kai Vietnamo mieste Hošimine plėšikai pavogė visą filmavimo techniką.
Vis dėlto vyrai džiaugėsi, kad patiems pavyko išnešti sveiką kailį.
„Tai vienas brangiausių ir iki šiol sunkiausių projektų, kurį per 15 metų televizijoje man teko kurti. Kelionė man ir rėmėjams atsiėjo penkiaženklę sumą“, – prisipažino E.Žičkus.
Žurnalistas su operatoriumi leidosi į kruizą per Aziją maršrutu Singapūras, Brunėjus, Vietnamo miestai Niačangas ir Hošiminas (Seniau Saigonas. – Red.), Tailando sostinė Bankokas, Tailandui priklausanti Ko Samujaus sala ir vėl Singapūras. Plaukdami trečiu pagal dydį pasaulyje kelionių laineriu „Sapphire Princess“, kelionėje jie užtruko tris savaites.
„Kai bičiulis pasiūlė išbandyti kruizą, iš pradžių nusišypsojau ir pamaniau: ne, juk tai senukų pramoga, o mums reikia veiksmo. Bet jis patikino, kad nuotykių tikrai netrūks, o jei ką, galima bus prisigalvoti jų patiems. Nemaniau, kad šiuose žodžiuose bus užprogramuota mūsų kelionė. Joje buvo visko“, – prisiminė žurnalistas.
Nuosekliai pasakodamas apie projektą „Kruizas. Azija“, kurį trečiadienio vakarais mato LRT televizijos žiūrovai, E.Žičkus ne tik viskuo žavėjosi.
Pagrindinis veikėjas – laivas. „Sėdome į Kinijos jūrą skrodžiantį pusės kilometro ilgio, 18 aukštų laivą. Jame kartu su 4 tūkstančiais keleivių praleidome pusę kelionės laiko, stodami kas vieną ar kas dvi dienas. Laive yra viskas, ko tik geidžia širdis: 8 restoranai, kazino, teatras, kino teatras. Gali mokytis ruošti maistą arba lankyti someljė kursus. Yra ir sporto salių. Aišku, turi paisyti ir kai kurių reikalavimų, pavyzdžiui, turėti smokingą vakarienei, į kurią kviečia kapitonas, taip pat – kostiumų.
Mums pasisekė – pavyko patekti ir į kapitono darbo erdvę, iš kur valdomas šis milžiniškas laivas. Vairas ten tik simbolinis, aplinkui vien kompiuteriai ir mygtukai, tarsi kosminiame laive. Toje patalpoje vienu metu būna mažiausiai 5 žmonės.
Naktį buvo įsijungusi sirena, nes jūroje kilo audra. Tuo metu galvoje jau dėliojau maršrutą iki gelbėjimosi valčių, kurias buvau dieną apžiūrėjęs.“
Singapūras – brangiausias miestas. „Singapūras dabar vadinamas brangiausiu pasaulio miestu. Tuo įsitikinome patys. Paprasti pietūs gatvės kavinėje – sriuba, salotos ir vanduo – kainuoja mažiausiai 30 eurų, o vakarienė restorane – mažiausiai 100 eurų. Norint patekti į naktinį klubą reikia suploti 50 eurų, o už kokteilį – dar 30 eurų. Mums su operatoriumi diena Singapūre atsiėjo apie 500 eurų.“
Brunėjaus sultono užmojai. „Laivas kiekviename uoste būdavo prisišvartavęs 10 valandų. Atmetę kelionę nuo laivo ir atgal turėdavome apie 7 valandas, kad aplankytume kiekvieną miestą. Kaskart baimindavomės, ar spėsime grįžti į laivą, kuriame liko mūsų pasai.
Kiekvienoje šalyje mūsų vedliai buvo ten gyvenantys lietuviai. Pavyzdžiui, apie Brunėjų mums pasakojo šios šalies sultono futbolo komandoje žaidęs lietuvis Artūras Rimkevičius. Brunėjaus sultonas mėgsta prabangą – turi du lėktuvus, jachtų, nuosavą futbolo komandą. Jis pats treniruoja futbolininkus ir vadovauja klubui, tad po nesėkmingų rungtynių gali išvaikyti visus žaidėjus ir administraciją.“
Jaunystę grąžinantis Niačango purvas. „Iš tylaus Brunėjaus patekome į Niačango šurmulį, kuriame daugybė skirtingų spalvų, garsų, kvapų. Gatvėje kepamas maistas, beprotiškai karšta – apie 40 laipsnių – ir labai drėgna. Ten mūsų keliai vedė religiniais maršrutais.
Dalyvavome Budos šventykloje vykstančiose apeigose. Apsivilkome baltus drabužius, po kuriais žliaugė prakaitas.
Stebėjome, kaip žmonės nešė gėrybes, kad jas palaimintų. Pavyzdžiui, žalią ar virtą vištieną, ryžius, mineralinį vandenį. Dalį jų paliko Budai, dalį nešėsi namo tikėdami, kad šitų gėrybių jiems niekada nepritrūks.
Niačangas labiausiai sužavėjo kalnuotoje vietovėje esančiais terminiais baseinais su karšto purvo srovėmis.
Nuo sieros baseinai dvokia supuvusiais kiaušiniais, bet, kadangi sakoma, kad juose išsimaudžius atjaunėjama 10 metų ir palengvėjama 10 kilogramų, išmėginau ir aš. Raumenys atsipalaidavo, oda atsigavo, tačiau smarvę nuo kūno teko plauti ilgai. Tokia purvo procedūra kainuoja keliasdešimt eurų.“
Apiplėšimas Hošimine. „Apie šį miestą mums pasakojo 7 metus Vietname gyvenanti žurnalistė Vita Vilimaitė. Jis man nepatiko nuo pirmos akimirkos. Internete buvau skaitęs, kad tai labai nesaugus, netvarkingas miestas, kuriame kabo daugybė netvarkingų elektros laidų, jaučiamas svilėsių kvapas, o motociklai važiuoja pėsčiųjų takais.
Atvykome prie miesto kultūros rūmų ir rengėmės tolesnei ekskursijai, bet susidūrėme su plėšikais. Vidury dienos gatvėje iš mūsų nušvilpė visą filmavimo techniką, kainuojančią apie 6 tūkstančius eurų. Būrys nusikaltėlių tiesiog prilėkė su motoroleriais mums iš nugaros ir apiplėšė.
Pareigūnai vėliau mums aiškino, kad jie buvo penkiese, galbūt ginkluoti, nes tai įprasta. Taip pat tvirtino, kad mums pasisekė, nes tokie užpuolimai paprastai baigiasi kūno sužalojimais ar net mirtimi.
Visą likusį pusdienį praleidome bjaurioje areštinėje. Pareigūnai aplink mus visą laiką rūkė, valgė ir rėkavo. Jie, žinoma, norėjo, kad kuo greičiau iš ten išsinešdintume. Jautėmės tarsi nusikaltėliai, o ne aukos.
Anksčiau kiek pašaipiai žvelgiau į patarimus laikyti daiktus arti savęs, vos ne prisirišus. Pasimokiau. Toliau keliaudami turėjome papildomą rūpestį – kiekvienoje lankomoje vietoje iš anksto susimedžioti techniką, kurią galėtume išsinuomoti. Juk projektą reikėjo tęsti.“
Beprotiškas tempas Bankoke. „Čia mūsų pakeleivė buvo žurnalistė Astra Petkūnaitė, kuri dirba gide įvairiuose pasaulio kampeliuose. Bankoke praleidome bene nutrūktgalviškiausią dieną iš visų.
Pirmiausia pusę miesto aplėkėme, kol radome, kur galėtume išsinuomoti filmavimo techniką, bet ji mums pasirodė neįkandama. Sėdome į rikšą – lengvą triratį vežimą. Jų vairuotojai apgaudinėja turistus, tad reikia susitarti iš anksto, kad už 4,5 euro nuveš ten, kur reikia.
Be to, jie laksto tokiu greičiu, kad kartais ties posūkiais net užsimerkdavau. Bankoke su operatoriumi išleidome mažiausiai iš visų stotelių – apie 45 eurus, bet visą laiką buvome įsitempę. Į laivą grįžome šlapi nuo prakaito ir, žinoma, paskutiniai.“
Ko Samujaus kontrastai. „Pasaulyje ši sala garsėja dramblių fermomis, o kai kurie lietuviai ją prisimena iš to, kad ten tuokėsi Egmontas ir Reda Bžeskai.
Tai rojus žemėje: baltas smėlis, palmės, šiltas vanduo, geri masažai vos už 4,5 euro ir be galo draugiški žmonės, padedantys bet kurioje situacijoje.
Užtat dramblių fermos padarė slogų įspūdį, nes gyvūnai ten vargsta. Drambliai nuolat nešioja turistus, o beždžionės laikomos pririštos už kaklo.“
Atgal į Singapūrą. „Čia – garsiausi kabantieji botanikos sodai, žavintys rečiausiais augalais ir drugeliais. Ten jaučiausi tarsi kosmose. Aplankėme garsiuosius baseinus ant dangoraižių stogų.
Mūsų vedlė buvo prieš ketverius metus Singapūre įsikūrusi lietuvė Milda Ratkelytė.
Ji parodė, kur galima pavalgyti vos už 13 eurų, taip pat supažindino su prabangiomis gatvėmis, kuriose per dvi savaites galima išleisti savo visų metų uždarbį.“
