Vilniaus senamiesčio simboliu seniai tapusį S.Urniežių įamžinti nėra sunku – vyras su visais norinčiais ir nenorinčiais drąsiai dalijasi mintimis apie pagonybę, meilę Lietuvai, niekam tikusią valdžią.
Sostinės Pilies, Didžiojoje ir aplinkinėse gatvėse nuolat skamba Kunigaikščio Vildaugo sonetai ir dainos. Labiau susidomėjusius praeivius jis mielai kviečia į savo namus arbatos ar šio to stipresnio.
„Mūsų namai visuomet skyrėsi nuo kitų žmonių“, – sakė aktorė G.Urniežiūtė, televizijos žiūrovams pažįstama iš TV3 serialo „Moterų laimė“, kuriame įkūnija vaikų namuose užaugusią aštuoniolikmetę Mildą.
Jos tėvas kadaise kūrė Gediminaičių judėjimą, buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, vadovavo Signatarų namams.
„Kai apie savo kuriamą filmą užsiminiau garsiai, sužinojau, kad dar mažiausiai keturi žmonės ketina tai daryti.
Mane šokiravo žinia, kad kai kas jau parengė medžiagą ir laukia esą gero komercinio momento, – kai mano tėčio jau nebus“, – pasakojo G.Urniežiūtė.
– Kaip jūsų tėtis reagavo, kai pasakėte, kad norite apie jį kurti filmą? – paklausiau G.Urniežiūtės.
– Jis dėmesį mėgsta, todėl sutiko. Šiuo metu tėtis bando priprasti prie filmavimo kameros.
Aš jo nieko neklausinėju, tyliu. Mes ir šiaip mažai kalbamės, bet esame labai artimi – suprantame vienas kitą be žodžių.
Filmuoju ir namuose, ir gatvėje, kur tėtis praleidžia daug laiko. Įsitikinau, kad eiti šalia jo su filmavimo kamera – nemenkas iššūkis. Kartais jis nori mane apkabinti, o filmavimo kamera trukdo.
– Koks jis būna namuose?
– Man jis – tėtis kaip tėtis. Gal ne toks rūpestingas, bet labai išmintingas. Gyvenimas aplink jį verda. Jį nuolat supa žmonės. Kasdien mūsų namuose lankosi daugybė svečių – nuo moksleivių iki rašytojų.
Tiesa, kartu negyvenu jau penkerius metus, bet mus skiria tik viena gatvė.
– Kokį tėvą atsimenate iš vaikystės?
– Visuomet būdavome kartu. Iki pirmos klasės pati beveik nevaikščiojau – tėtis nuolat nešiodavo ant pečių.
Jis rengdavo ekskursijas po įdomias Vilniaus vietas, pasakodavo mistines istorijas. Iki šiol rengia. Dabar tos ekskursijos dar mistiškesnės. Mūsų mieste jis atranda mitų ir legendų pasaulį.
– Ką dar mėgdavote kartu veikti?
– Namuose mūsų mėgstamas užsiėmimas būdavo rūpintis gėlėmis. Tėtis labai mėgsta gėles, jomis apsodino visus namus.
Mūsų balkonas buvo pripažintas gražiausiu Vilniuje. Mano supratimą, kaip turi atrodyti namai, suformavo būtent tėtis.
Namuose turi visuomet skambėti muzika, žydėti gėlės, lankytis daug žmonių – menininkų, inteligentų, jaunimo.
Tokius namus ir pati stengiuosi kurti, tik gal ne tokius chaotiškus. Mano namuose daugiau ramybės – šurmulio užtenka ir teatre.
– Ar tėvo gyvenimo būdas turėjo įtakos jūsų profesijos pasirinkimui?
– Žinoma. Manau, tėtis irgi norėjo veikti kažką panašaus. Juk Kunigaikštis Vildaugas – tai vaidmuo, kurį jis susikūrė. Ilgainiui tėtis taip susigyveno su tuo vaidmeniu, kad tapo neatskiriami.
Mes abu labai energingi, bet ne cholerikai, tiesiog užsidegę ką nors nuveikti.
Tėtis buvo aistringas Sąjūdžio aktyvistas, bet atkūrus Lietuvos nepriklausomybę neliko dėl ko kovoti. Tuomet jis ir paslydo.
– Jūsų tėvas ne kartą baustas už tai, kad gatvėje vartoja alkoholį. Ar nepabarate jo dėl to, kad nuolat prisidaro bėdų?
– Dabar jau ne. Šeima jį priima tokį, koks yra. O mano mamai reikėtų medalį įteikti – už begalinę meilę, atsidavimą, rūpinimąsi ir pasiaukojimą.
Toks tėčio gyvenimo būdas ir finansiškai brangiai kainuoja. Baudos už viešosios tvarkos pažeidimus – milžiniškos.
Praėjusiais metais jų nesumokėjęs tėtis du mėnesius praleido Ukmergės areštinėje. Be to, yra antstolių akiratyje.
Tėčiui reikėtų padėti. Juk jis – vienas Vilniaus senamiesčio simbolių, gyva legenda. Tiesa, konkrečių nuopelnų neturi.
– Ar jis kur nors dirba?
– Ne. Jis gyvena senamiesčio poeto ir filosofo gyvenimą, kaip koks Diogenas. Rašo sonetus. Vis ketinu juos surinkti į vieną vietą.
Apie tėtį tiksliai yra pasakęs filosofas Leonidas Donskis: „Jis yra tikrasis šių dienų Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais.“
Tėtis labai daug skaito. Pirmiausia – Šventąjį Raštą. Ne veltui buvo į kunigų seminariją įstojęs, bet vėliau tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Abu mano tėvai filologai. Namuose – didžiulė biblioteka.
– Ar tėvai žiūri serialą „Moterų laimė“, kuriame vaidinate?
– Tėtis skundėsi, kad yra praleidęs vieną seriją. (Šypsosi.) Jie labai įsijaučia į tai, kas vyksta seriale.
– Ar tapti aktore svajojote nuo pat vaikystės?
– Vaikystėje svajojau tapti policininke. (Juokiasi.) Paauglystėje širdis ėmė linkti į režisūrą – kūriau trumpus filmus, dalyvaudavau kino festivaliuose. Kai baigiau mokyklą, nebuvo renkamas režisierių kursas. Metus laukti nesinorėjo, todėl įstojau į aktorystę.
– Aktoriai Lietuvoje neretai skundžiasi mažais atlyginimais. Ar tėvai nebandė atkalbėti nuo aktorystės?
– Tėvai gal ir būtų laimingesni, jei būčiau pasirinkusi kitą profesiją, bet vaikai turi eiti savo keliu.
O iš teatro mūsų šalyje pragyventi, manau, galima. Milijono neužsidirbsi, bet stogui virš galvos ir maistui užtenka.
Kol kas stengiuosi nesusivilioti tokiais laikinais dalykais kaip televizija. Man svarbesnis teatras.
Kita vertus, filmuodamasi seriale daug ko išmokau. Svarbiausia – greitai priimti informaciją.
Televizijoje privalai žaibiškai mokytis tekstus, per vieną dieną perprasti daug skirtingų partnerių.
Gerai, kad nerūkau. Filmuojant pertraukėlės tokios trumpos, kad tikrai nespėčiau parūkyti.
– Manote, kad teatrą ir televiziją sunku suderinti?
– Sudėtinga. Tai geriau pavyksta daugiau patirties turintiems aktoriams. Pasirodęs televizijoje gali greitai išgarsėti, bet tavo žvaigždė taip pat greitai gali ir užgesti.
Teatre taip greitai niekas nevyksta. Atsiliepimų apie darbus aktoriai sulaukia retai. Privalai nuolat įrodinėti, ko esi vertas.
– Ką prieš išleisdamas į filmavimus jums patarė kurso vadovas Aidas Giniotis?
– Palaikė ir pasitikėjo. Visada mumis rūpinosi tarsi savo vaikais. Jis – didelis autoritetas teatro pasaulyje ir labai kuklus žmogus.
– Kokia „Moterų laimėje“ yra jūsų herojė Milda?
– Jauna mergina, užaugusi vaikų namuose. Užguita, tačiau turinti gražių vertybių sistemą ir vis aršiau kovojanti už savo tiesą.
Taip išėjo, kad vaidinu jau ketvirtą merginą iš vaikų namų. Juokauju, kad tokia mano karma.
– Buvo sunku įsijausti į savo heroję?
– Darbas filmavimo aikštelėje nebuvo lengvas. Sunku filmuotis scenas, kuriose mano herojė prievartaujama ar ant jos šaukiama.
Tokias scenas tekdavo kartoti keletą sykių. Nors tai tik vaidyba, organizmas vis tiek patiria stresą.
– Ką, be vaidybos, dar veikiate?
– Kartu su bičiuliais subūrėme dešimties žmonių komandą ir statome spektaklį apie grupę „The Doors“.
Taip pat kuriame internetinį humoro serialą „Prasčiokai“ apie griūvančią šių laikų moralę.
