Dvidešimt vienus metus su verslininku Gintautu Vyšniausku gyvenanti, o prieš šešerius oficialiai už jo ištekėjusi E.Mildažytė džiaugiasi darnia šeima. Tačiau ir apie buvusį sutuoktinį ji atsiliepia tik gerai, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Vis dėlto moteris prisiminė, kaip nelengva po skyrybų buvo paaiškinti dviem vaikams, kodėl tėvas iš darbo negrįš namo.
Apie dramatiškus gyvenimo vingius E.Mildažytė pasakojo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kas jums svarbiau – televizija ar šeima? – paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Man svarbiausia vaikai, namai, o paskui – darbas. Bet su sąlyga, kad jis suteiks gerovę šeimai.
Jau norėčiau mažiau būti televizijoje, bet išeiti visada gali, o grįžti nebus vilčių. Tuščia vieta tikrai neliks.
– Būti šeimos žmogumi mokėtės iš savo tėvų?
– Ne. Kai man buvo mėnuo, tėtis išėjo pas kitą moterį. Vėliau mama išvyko mokytis į Maskvą, todėl gyvenau Marijampolėje su seneliais. Man iki šiol patinka kalbėti suvalkietiškai.
– Esate minėjusi, kad jūsų pačios pirma santuoka taip pat nebuvo rožėmis klota.
– Gal ir buvo. Mano vyras buvo tikrai neblogas žmogus, gal tik nesukurtas santuokai.
Tai aš jam nusikaltau – palikau ir išdaviau. Jis man nepadarė jokio nusižengimo. Jaučiau kaltę. Reikėjo ir vaikams paaiškinti, kodėl dienai baigiantis tėtis iš darbo negrįš namo.
Tikrai buvo sunku, bet yra ir kita šio reikalo pusė. Jei nebūčiau to padariusi, tai būtų buvusi didžiausia mano gyvenimo klaida.
– Galima sakyti, kad dabartinis vyras Gintas yra geriausias jūsų draugas?
– Dabar mano gyvenimas visiškai kitoks. Gintas manimi tiki ir pasitiki. Net tada, kai būnu prisidirbusi iki ausų, jis sako: „Tu visiškai nekalta, tiesiog taip nutiko.“ Per dvidešimt vienus metus nesame vienas kito išdavę.
Žinoma, būna kibirkščių, žiežirbų. Manau, jei žmonės niekada nesipyksta, tai jie vienas kitam ir neįdomūs.
– Ar turite receptą, kaip susituokus išsaugoti draugystę?
– Mano tėvas yra labai gražiai pasakęs: „Tam, kad gyventų kartu, turi norėti abu. Kad negyventų, užtenka nenorėti vienam.“ Įsitikinau tuo.
– Gintas, kaip ir jūs, turi du vaikus iš pirmosios santuokos. Ar natūraliai tapote viena šeima?
– Tai buvo ilgas ir sunkus darbas. Reikėjo ilgų pašnekesių. Teko derinti pozicijas, ieškoti kompromisų, suprasti, kad esame svarbūs ir reikalingi vieni kitiems. Galiausiai tai tapo aišku visiems.
– Po penkiolikos bendro gyvenimo metų įteisinote santuoką bažnyčioje. Tai buvo svarbus formalumas?
– Tai nebuvo formalumas. Gintui tai buvo dar vienas būdas mane vesti. Jei būtų dar koks nors būdas, tekėčiau už jo ir trečiąsyk.
O bažnytinės santuokos anuliavimas nebuvo paprastas. Nei pinigai, nei žinomumas nepadeda. Sprendė Bažnyčios teismas, apklausė liudininkus, buvusį sutuoktinį ir tik tuomet anuliavo santuoką.
– Esate tikinti?
– Esu tikrai tikinti. Gintas sako, kad tiki lygiai tiek, kiek ir aš. Šiuo keliu jis nuėjo gerokai toliau nei buvo prieš dvidešimt vienus metus.
Gaila, kad mano vaikai nėra labai religingi. Kai jiems prireiks atramos, tikėjimas ta atrama ir galėtų būti. Tikėjimas duoda daug stiprybės. Gaila, kad nesugebėjau šito jiems įdiegti.
– Žinau, kad savo darbus planuojate labai stropiai. Ar taip pat planavote ir vaikus?
– Kur jau ten! Susitikom, „apsiženijom“, tris kartus pasimylėjom ir ėmiau lauktis.
Nežiūrėjome – krizė, ne krizė. Rūtos lauktis ėmiau 1990-aisiais.
O čia – kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai. Kai dukrai buvo aštuoni mėnesiai, ėmiau lauktis sūnaus.
Dabar žmonės laukia tinkamiausios progos, skrupulingai planuoja šeimą. Tai atima daug džiaugsmo.
Daug žmonių bijo gyvenimo. Atrodo, kad laimingas gali būti tik tuomet, kai išsipildo kruopščiai parengti planai.
Aš esu laiminga, kad turiu penkis vaikus nuo 16 iki 34 metų.
– Laukiate anūkų?
– Taip, gims birželį. Kai sulauki vaikų, pradedi gyventi iš naujo. Toks jausmas apima ir sulaukus anūkų. Tai pilnatvė.
– Ar negaunate pasiūlymų eiti į politiką?
– Prieš kiekvienus rinkimus visos partijos pateikia man savų pasiūlymų. Atsisakau – tai nėra mano kelias. Manau, į politiką reikia eiti tuomet, kai esi gerai sutvarkęs savo kiemą, savo bendruomenę.
Be to, privalai turėti bendražygių, kuriais tiki ir pasitiki. Negi turėčiau steigti dar vieną partiją?
– Ar tiesa, kad nesinaudojate kompiuteriu?
– Taip. Nemoku. Teisingiau – mano įgūdžiai tokie prasti, kad rinkdama tekstą kompiuteriu rizikuočiau jį pradanginti. Todėl laidų scenarijus rašau ranka. Kada nors išmoksiu, bet tam reikės skirti laiko.
Džiaugiuosi, kad neturiu ir elektroninio pašto, nes visai nejaučiu noro atsakinėti į nereikalingus laiškus. Tai laiko vagis. Geriau ką nors įdomaus paskaityti.
– Ilsitės skaitydama?
– Tai priklausomybė. Vakare turiu bent kiek paskaityti, kad ramiai užmigčiau. O jei išvažiavusi kur nors perskaitau pasiimtas knygas ir pritrūkstu, skaitau vaistų aprašus.
Dabar, pavyzdžiui, skaitau knygą apie meteorologiją. Visiškai nesuprantu, kas ten rašoma, bet vis tiek skaitau.
Vyras tebežavi humoru
E.Mildažytė akimirksniu įveikė tradicinę laidos rengėjų užduotį – baigti pradėtus sakinius.
Mano moteriška silpnybė yra... kojinės.
Šiuolaikinėje televizijoje mane labiausiai erzina... neatsakingumas.
Geriausias mano gyvenimo įvykis... vaikų gimimas.
Mano vyro savybė, kuri žavi iki šiol... humoras.
Savo išvaizdoje norėčiau pakeisti... pagurklį.
Gražiausias vaikystės prisiminimas... iki penkerių gėriau pieną pro žinduką.
Nuostabiausia dovana, kurią esu gavusi... Gintas.
Kai noriu sužavėti savo vyrą iš naujo... paleidžiu nuodus.
Parengė Milda Zavarskytė
