Tai galima pajusti iš kai kurių idiotizmo blyksnių senuose kadruose: beveik kiekvieną kartą, kai prasižioja sporto komentatorius ir ypač kas nors, kas kalbindavo sportininkus: „Ar sieksite pergalės šiandien?“ arba „Ar grįžti į Lietuvą nebus baisu?“ Sėdi, klausaisi ir darosi gėda.
Ta dokumentika buvo tragiška, neatleistina, beviltiška – kaip tarybinių laikų sporto funkcionierių kostiumai. Buka kaip Viktoro Starošo klaikus 1983 metų filmas „Aukso karštligė“, prikimštas sentimentalių banalybių, rusiškos muzikos ir kvailų klišių, su kino žurnalą „Tarybų Lietuva“ primenančiu sirupiniu tarybinio televizijos pacuko balsu. Beždžionė arba avis, jei ją išmokytume kalbėti, turbūt užduotų geresnius klausimus nei tarybinių laikų sporto žurnalistai.
Be štampų. Režisieriaus Rimvydo Čekavičiaus filmas „Arvydas Sabonis. 11“ yra visiškai tradicinio formato: daug kalbančių galvų, visi didieji ir nuspėjami A.Sabonio karjeros amžininkai, istoriniai kadrai. Filmui įsibėgėjant to tik daugėja.
Bet viskas saikinga, tad sprangu nepasidaro. Palengva pamiršti formą ir pradedi klausytis istorijos.
Šis filmas nėra seilėto patriotizmo istorija apie tai, kaip tarybiniais laikais „Žalgiris“ žaidė su CSKA ir kaip tada mes priešinomės režimui, kaip A.Sabonis „garsino Lietuvą“. Visų tų štampų nuostabiai mažai, beveik nėra.
Tai istorija apie tai, kokia trapi sėkmė, o ypač profesionaliame sporte, kur viską gali atimti vienas sausgyslės trūkis, kojos slystelėjimas, braukiantis viską dešimtmečiams. Vieną dieną tu olimpiadoje, o kitą vairuoji taksi. Tai yra žinoma tiesa, tačiau filmas ją parodo taip, kad prie jos prieini pats, tarsi prie savo atradimo.
Nelaisvės kvapas. Dar ši juosta apie tai, kad A.Sabonis pasiekė gal tik 10 procentų to, ką būtų galėjęs pasiekti, jei ne visos aplinkybės, kurios buvo sustyguotos prieš jį.
Jis – kaip ledkalnis, kurio tik maža dalis matyti virš vandens paviršiaus, o didžioji – po vandeniu. Tačiau jis vis tiek iškilęs virš vandens.
A.Sabonio istorija – filme tai aiškiai parodyta – yra pasakojimas apie tai, kad jo gyvenime sėkmės buvo nuostabiai mažai.
Tai buvo ne tik traumos, ne tik apgailėtina tarybinė medicina, bet ir absurdiškai skambančios, tačiau tikroviškos aplinkybės iš didžiausios pasaulyje koncentracijos stovyklos gyvenimo: geriausias pasaulio krepšininkas negali žaisti ir gyventi, kur jam norisi ir kur geriausia, nes valdžia „neišleidžia“.
Kažkokie grybai, ūsuoti bebrai „Lelijos“ kostiumais, susirinkę į šlykščią posėdžių salę goskomsporto ar kitokio biurokratinio mėšlabridžio pastate, svarsto, kur krepšininkui leisti gydytis. Filmas aitriai atsiduoda tuo nelaisvės kvapu – kaip kokia kalėjimo valgyklos sriuba.
Trupiniai. Paskui A.Sabonį išleido – jau karjeros saulėlydyje. Tačiau išlieka skausmas, rėkiantis apie praleistas galimybes, nepasiektus aukščiausius debesis ir dangų virš kalėjimo kiemo. Jis pulsuoja ir sunkiasi kaip tirštas kraujas.
Tie dalykai, kurie paprastuoliams atrodo kaip laimėjimai – laikas Amerikoje ir Ispanijoje, milijonai šen bei ten, – tik trupiniai to, ką jis galėjo ir privalėjo turėti.
Ir vis dėlto A.Sabonis parodytas didesnis nei visa tai, kas jį gniuždė. Su šeima, draugais, nesiskundžiantis, tik liūdnai besišypsantis.
Jis yra nugalėtojas. Taip, jis buvo ir yra gigantas. Bet net ir gigantas turėjo paaukoti 90 procentų visko, ką turėjo, ne savo laimėjimams, bet tam, kad užkimštų gerklę Blogio Imperijai.
Tačiau net ir su likusiu dešimtadaliu jis yra didesnis už gyvenimą ir rankomis siekia žvaigždes. Sunku net sugalvoti, ką jis būtų galėjęs pasiekti, jei gyvenime būtų nors truputį sekęsi.
R.Čekavičiaus filmas „Arvydas Sabonis. 11“ apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ pretenduoja gauti ne tik geriausio ilgametražio dokumentinio filmo apdovanojimą, bet ir prizą „Publikos pasirinkimas“.
Visą filmų sąrašą rasite čia
