Šeštą dešimtį skaičiuojančiam V.Kaniušoniui pagrindinis vaidmuo dramoje „Lošėjas“ buvo debiutinis.
Tiesa, daugiau nei dešimtmetį Švedijoje su šeima gyvenęs aktorius buvo gerokai nutolęs nuo savo profesijos ir jautėsi laimingas.
Grįžęs į Lietuvą jis įsidarbino Kauno, paskui – Panevėžio teatre „Menas“, o netrukus tapo jo meno vadovu.
Šiame teatre – jo siela. O kaip kinas? „Kinas – tik iliuzija, tai, kas pro tave praeina“, – samprotavo V.Kaniušonis.
Tiesa, tapti aktoriumi jis niekada ir nesiekė. Į aktoriaus meistriškumo egzaminą pateko lydėdamas draugą – paprašytas paskaitė prieš komisiją savo kūrybos eilėraščių ir buvo priimtas. Tačiau po dviejų kursų jaunystės pagundų ir ieškojimų trauka buvo stipresnė nei noras mokytis.
V.Kaniušonis vedė anksti – 22-ejų. Kartu su juo iš vieno Lietuvos miesto į kitą bastėsi ir šeima. „Mano studijos truko ilgai, gal 12 metų“, – pasakojo vyras, kuris aktoriaus ir režisieriaus diplomą įgijo tik 1993-iaisiais, pagaliau baigęs svarbiausio savo gyvenimo mokytojo režisieriaus Jono Vaitkaus kursą. Tačiau teatre atsidūrė dar po gero dešimtmečio.
Prieš pokalbį saulėtą balandžio dieną aktorius atsiprašė, kad užsirūkys. „Po „Sidabrinės gervės“ vėl pradėjau“, – prisipažino vyras, nors nerūkė jau daug metų.
Aktorius neslėpė, kad ne kartą teko ropštis iš rūkymo ar alkoholio duobių, o bandant apvalyti kūną bei sielą – badauti ir medituoti.
– 2014-aisiais su „Lošėju“ važinėjotės po festivalius, dalyvavote pristatymuose, dalijote interviu, rinkote apdovanojimus. Vienas iš jų – Sidabrinė gervė – puikuojasi jūsų namuose. Kokių dar turite? – paklausiau V.Kaniušonio.
– Be Sidabrinės gervės, turiu iš Portugalijos parsivežtą Sidabrinį delfiną, geriausiu aktoriumi buvau išrinktas lietuviškuose apdovanojimuose „Kinfo“, nominuotas šiam titului „Kino pavasaryje“.
– Prie padidėjusio dėmesio teko prisitaikyti?
– Taip, nors to labai nepajutau. Dirbu Panevėžyje – ryte vykstu į teatrą, vakare grįžtu, tad nėra kur ir kaip per daug to dėmesio sulaukti.
– Nusifilmavęs dramoje „Lošėjas“ buvote vadinamas lietuviškuoju Antonio Banderasu. Kaip į tai reagavote?
– Su humoru. Vienas žmogus pasakė, kitas pasigavo, o jau tada ir pasklido. Tas šurmulys, kuris tokiomis aplinkybėmis kyla aplinkui, ir yra tik šurmulys.
Jis juk tavęs nekeičia, nepradedi tikėti tuo, ką apie tave kalba arba kaip vadina. Žiniasklaida gyvena savo gyvenimą, o žmonės – savo. (Juokiasi.)
– Sulaukėte daugiau moterų dėmesio?
– Ne.
– Galbūt dėl to, kad beveik visuose renginiuose lankotės su žmona Asta?
– Jai tai labai patinka. Nors daug dėmesio tenka man, dalis kliūva ir jai. Astai malonu ištrūkti iš kasdienio gyvenimo ir pasižvalgyti po pasaulį.
– Kiek metų jūs kartu?
– Nuo 1985-ųjų. Šį balandį kaip tik sukako 30 metų.
– Minėjote, kad po Sidabrinių gervių teikimo ceremonijos vėl pradėjote rūkyti. Ką dar jūsų gyvenime pakeitė Vincento vaidmuo „Lošėjuje“ ir apdovanojimai?
– Vaidmuo tik suteikė patirties – pirmąsyk kūriau pagrindinį vaidmenį. Buvo labai įdomu. Kūrėme filmą nesitikėdami ypatingų įvertinimų.
Pats vaidmuo turbūt neišmokė nieko, tik suteikė galimybę pažinti kitokį save, patirti kitokių išgyvenimų. Turėjau laiko patyrinėti save.
– Argi per filmavimus likdavo laiko tokiems tyrinėjimams?
– Žinoma, juk filmavimas vyksta tik nuo vieno dublio iki kito.
– Regis, jūsų dvasinių ieškojimų kelias jau pramintas senokai?
– Taip, mano gyvenime ne sykį daug kas keitėsi. Kai, rodos, atrandi tiesą, per tam tikrą laiką apsipranti ir ji jau nebejaudina, neįkvepia. Tuomet suvoki, kad tai ne ta tiesa. Ieškai kitos, kuri tam tikrą laiką vėl padeda gyventi, suprasti save, geriau jaustis pasaulyje. Galiausiai vėl suvoki, kad ir ta tiesa yra nebe ta.
– Vis dar ieškote?
– Taip, nes suvokiu, kad viskas – tik žodžiai ir mintys. O visa tai, kas esi, yra gerokai daugiau. Visa tai, kas vyksta, pirmiausia vyksta tavyje. Keičiasi vaizdai ir išgyvenimai, gyvenimas eina pro tave. O tai, kas esi, yra nepajudinama ir neišnyksta.
– Manote, kad kažkas po mūsų lieka?
– Taip, tik nesu visiškai tuo įsitikinęs. Tai viena iš tų tiesų, kurios po kurio laiko gali pasikeisti.
– Ar jau radote tai, kas jums dabar svarbiausia?
– Svarbiausia turbūt ir yra išgyvenimas tylos ir ramybės, į kurią telpa visi gyvenimo pokyčiai, mintys ir jausmai. Tikiu, kad žmoguje yra kažkas stabilaus ir nepajudinamo.
– Gyvendamas Švedijoje dirbote visiškai su specialybe nesusijusį darbą – nėrėte į verslą. Buvo sunku?
– Švedijoje praleidau dešimt metų, bet to laikotarpio nė kiek nesigailiu.
– Geriau jaučiatės čia, teatre?
– Visaip būna. Gyvenimas pilnas kontrastų. Jei nebūtų blogos savijautos, nevertintume geros. Ir priešingai. Negalima nuolat išgyventi palaimos, nes imi jos nevertinti.
Kadaise, kai mečiau valgyti mėsą, atsisakiau ir alkoholio, rūkalų. Po dviejų savaičių apėmė nepaprastas kūno ir minties lengvumas. O praėjus tam tikram laikui viso to nebejaučiau. Ši būsena tapo įprasta.
Nuotaikų ir išgyvenimų pokytis suteikia tam tikrą judėjimo pojūtį. Išmoksti vertinti ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir skausmą. Ir žinai, kad tai pasikeis. Kaip ir lietus ar sniegas – viskas pro tave praeina. Svarbu būtent tai, kas tai mato, kas tai išgyvena. Būtent tas ir esi. Su savo nepajudinama pastovumo būsena.
Mes gyvename palaimoje, mes renkamės, mes gauname tai, ko norime.
– Ar tai, ko nusipelnėme?
– Sunku pasakyti. Jei nusipelnėme, vadinasi, to norime.
– Nekilo minčių, kad ne mes savo gyvenimo režisieriai?
– Apie tokį režisierių ir kalbu – tą, kuris nepajudinamas ir ramus.
Bet kai susitapatini su tuo, kas vyksta aplinkui, kai visas dėmesys sutelkiamas į tai, kas vyksta išorėje, tuomet pamiršti, kad yra ta nepajudinama ramybė.
Tau niekas negali padaryti nei žalos, nei didelio gėrio. Sugrįžimas į nepajudinamą būseną ir žiūrėjimas į viską iš ramybės taško ir yra svarbiausia.
– Todėl šventinis šurmulys jūsų neišmuša iš vėžių?
– Ne, nes viską priimi kaip iliuziją to, kas praeina. Galų gale visa tai jau yra praeitis.
– Liko tik Sidabrinė gervė ant palangės ir priklausomybė nuo rūkymo?
– Ta priklausomybė irgi kintamas dalykas, ateis laikas, kai gal vėl mesiu rūkyti.
– Kas privertė griebtis cigaretės?
– Sunku pasakyti, galbūt kažkokios įsivaizduojamos problemos, o galbūt noras susipurvinti, ką nors sujaukti, sužadinti. Padaryti ką nors tokio, dėl ko vėl būtų galima atgailauti, keistis. Kad ir vėl atsirastų judėjimas, gyvybė, kaip po žiemos ateina pavasaris. Norisi pumpuro, žiedo, saulės.
– Nuo kino ir vėl nutolote? Domitės kolegų darbais?
– Lietuviškas kinas juda tik į gerą pusę. Mes juk keičiamės kartu su pasauliu, tampame dalimi visos informacinės erdvės.
– Lietuviškas kinas praranda individualumą?
– Jis tampa pasaulinis, europinis. Jaunimas, kuriantis kiną, užaugo kitokioje aplinkoje, kitokioje informacijos erdvėje.
Man iki šiol įdomūs Šarūno Barto darbai, nors ne visuomet išgyvenu tai, ką patiria jis. Įdomi Audriaus Stonio dokumentika, Igno Jonyno ir Kristinos Buožytės kūryba.
– Ar sulaukėte pasiūlymų filmuotis?
– Buvo filmuojamas vienas ispanų filmas, sulaukiau pasiūlymų iš televizijos, tačiau ten vis dar nesinori kelti kojos.
Dar nežavi serialų kokybė, stabdo ir žinojimas, kaip ir kodėl viskas vyksta. Tai tarsi serialų fabrikas, kuriame dirbti nesinori. Tačiau jau pastebėjau, kad serialų kokybė visame pasaulyje kinta. Pakanka paminėti tokius užsienio serialus kaip „Kortų namelis“, „Sostų karai“, „Sopranai: mafijos kronika“.
Serialai – produktas, kuriamas tam tikrai auditorijai. Kol neatsiranda didesnės auditorijos, keliančios kokybės reikalavimus, stengiamasi patenkinti bent mažąją auditoriją.
– Viena iš priežasčių juose nesifilmuoti – darbas teatre?
– Taip. Panevėžio teatre „Menas“ režisuoju spektaklius. Pradėjęs dirbti atsitraukti nelabai gali.
Neseniai buvo kelios mano darbų premjeros: Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“, Friedricho Durrenmatto „Frankas V“, Raffy Sharto „Mano žmonos vardas Morisas“, Tennessee Williamso „Stiklinis žvėrynas“ ir kt.
– Teatras ir režisūra jums – ne tik darbas, bet ir pomėgis. Kitų aistrų neturite?
– Teatras yra mano didžioji aistra ir pomėgis – viskas kartu. Netgi suvokiant, kad tai iliuzija.
