Laikas nenumaldomai bėga ir sidabrinės sruogos jau padabino Ch.Lamberto plaukus, bet daugelis gerbėjų jį laiko nemirtingu, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Prie to prisidėjo jo sukurtas personažas – nemirtingasis kalnietis Konoras Maklaudas. Šis herojus tapo Ch.Lamberto prekių ženklu ir savotišku prakeiksmu. Kino žiūrovai tiesiog nenori matyti aktoriaus kitokiu amplua.
Gal dėl to pastaruoju metu Ch.Lambertas mažiau filmuojasi ir visą laiką bei jėgas skiria prodiuserio darbui. Tiesa, jis kuruoja daugiausia veiksmo ir nuotykių filmus.
Šiame interviu aktorius atskleidė visiškai kitą supermeno pusę – jautrią ir pasitikėjimo savimi stokojančią asmenybę.
– Jūsų nerūpestinga vaikystė prabėgo Šveicarijoje, kur tėvas dirbo Jungtinių Tautų Organizacijoje. Aktoriaus meistriškumo mokėtės Paryžiuje, paskui iš tūkstančio kandidatų buvote išrinktas atlikti Tarzano vaidmens. Būtent šis personažas ir padarė jus superžvaigžde. Holivude tapote savu žmogumi, praturtėjote. Mylėjote gražiausias moteris – tiek didžiajame ekrane, tiek tikrame gyvenime. Nejau šioje darnioje istorijoje nėra jokių trūkumų ar netikslumų?
– Netikslumų nėra, o trūkumų apstu. Savo vaikystės negaliu pavadinti laiminga. Tai buvo be galo įtemptas gyvenimo periodas, kai jaučiausi nejaukiai ir net liguistai. Pavyzdžiui, iki 12 metų kentėjau dėl patologinio drovumo – mokykloje per pertraukas tūnodavau tualete, nes bijodavau mokytojų, valytojų, kitų mokinių.
Stebėtina, kad bijojau konkrečiai ne šių žmonių, o kaip jie gali su manimi pasielgti: rodyti pirštais, išjuokti, atstumti, galų gale tiesiog eidami pro šalį nužvelgti abejingai. Tai man atrodė siaubingiausia.
Svajojau rasti draugą, paprastą, niekuo neišsiskiriantį žmogų, kuris mane pamiltų, kalbėtųsi, drauge žaistų ar tiesiog vaikščiotų gatve spardydamas akmenėlius. Laikas bėgo, draugų nebuvo, todėl jaučiausi vienišas, tarsi antrarūšis.
Netikėjau savimi, buvau įsitikinęs, kad bendraklasiai į mane šnairuoja, šnabždasi už nugaros, nors greičiausiai apskritai manęs nepastebėdavo.
Kai kas gali pasakyti, kad dėl visko kalta mano trumparegystė, tiksliau – beveik aklumas (be akinių praktiškai nematau, o kontaktinių lęšių negaliu nešioti dėl pernelyg jautrių akių). Bet nesu linkęs savo vaikystės problemų aiškinti taip paprastai.
– O kaip su tokiu regėjimu sekėsi dirbti filmavimo aikštelėje?
– Veikdavau aklai. Dėmesį sutelkdavau į partnerio siluetą ir stengdavausi kalbėti į tą pusę.
Jei būčiau buvęs su akiniais, viskas būtų trukdę – kamera, asistentai, aplinka. O taip nieko nesimato, jokie šalutiniai veiksniai neatitraukia dėmesio. Štai kodėl, beje, ekrane mano žvilgsnis dažnokai toks įdėmus ir mąslus.
– Kokia priežastis lėmė kompleksus vaikystėje?
– Tikriausiai namuose tėvų sukurtos sąlygos ir padarė mane buityje Tarzanu – laukiniu žmogumi. Juk vaikystėje nuolat būdavau vienas, tarnybinės tėvų kelionės man atrodė begalinės.
Daug valandų praleisdavau balkone žiemą krintant sniegui, rudenį pučiant atšiauriam vėjui ar pasislėpęs už užuolaidos, kai priglaudęs kaktą prie lango stiklo žvelgdavau į kiekvieną praeivį, klausydamasis bet kokio garso.
Niekada anksčiau neanalizavau savo elgesio. Galbūt baimė būti pamestam taip įsišaknijo manyje, kad net laimingomis susitikimų su tėvais akimirkomis ne tik nemokėjau, bet ir nežinojau, kaip į ką reaguoti. Tad nieko keista, kad elgiausi pagal išbandytą schemą, t. y. slėpdavausi, užsirakindavau.
– Nejau nebuvo su kuo pasikalbėti? O auklės?
– Šito nesu niekada niekam sakęs: turėjau tikrą brolį, bet apie jį beveik niekas nežinojo. Dėl paprastos priežasties – jį kankino psichikos sutrikimai. Tėvai jo gėdijosi ir nuolat kur nors slėpdavo: tai namuose užrakindavo, tai klinikose laikė, tai uždarose specializuotose mokyklose.
Nustebsite, bet net kai tapau žymus ir mano biografija buvo narstoma po kaulelį, niekas iš žurnalistų taip ir neatkapstė, kad turiu brolį. Jis mirė nuo vėžio prieš dvejus metus. Dabar jam būtų sukakę 57-eri.
– Ar dar liko kas nors iš artimųjų?
– Tėvas mirė prieš 10 metų sulaukęs 85-erių. Išėjo skausmingai: negalėjo valgyti, kalbėti, laideliais, vamzdeliais buvo prijungtas prie aparatų, pavaduojančių seniai pavargusius organus.
Sprendimą palaikyti jam gyvybę priėmė motina, su manimi ji nesitarė.
Mano motina dabar senelių namuose Šveicarijoje. Nuolat ją lankau. Kurį laiką ji gyveno mano namuose prižiūrima slaugių. Bet ji labai silpna, ligota, negali savarankiškai vaikščioti, jai būtina rimta medikų priežiūra: reguliariai reikia girdyti vaistus, leisti injekcijas ir daryti lašelinę.
Tokio dėmesio savo motinai negaliu skirti, nes nuolat blaškausi po pasaulį ir neturiu asmeninės erdvės – gyvenu mylimos moters bute. Todėl ir įkurdinau senelių namuose. Tiesą sakant, jie panašūs į penkių žvaigždučių viešbutį su baseinu ir sodu. Ten stebėtinai jauku ir tylu.
Šiuolaikiniai aparatai ir kokybiška priežiūra labai svarbu, bet visa tai vargu ar gelbsti. Ar skiriuosi nuo savo motinos? Vargu. Ji kadaise nenorėjo paleisti mano tėvo, o dabar aš lygiai taip pat nenoriu paleisti jos.
Kita vertus, mano mamai 87-eri, o ji jaučiasi kaip 18-metė. Niekaip negaliu jos įtikinti, kad jaunystė išliko tik fantazijose, o fizinis kūnas – nukaršusios senutės.
Ji vis dar pilna troškimo gyventi, mylėti ir net megzti meilės romanus! Mano protingus argumentus veja šalin, nenori nieko girdėti. Ji nuolat flirtuoja su jaunais personalo darbuotojais. Tiesiog neleidžia ramiai praeiti!
Mano motina nesupranta, kodėl vaikinai nereaguoja į jos užuominas, kodėl neskuba susitikti jos kambaryje. 30-mečiai sanitarai, apsaugininkai, gydytojai vengia jos žvilgsnio ir atodūsių kaip ugnies, o ji pasipiktinusi ne kartą manęs klausė: „Paaiškink man, sūnau, kodėl 80-metis ponas gali susitikinėti su 19-mete, bet kodėl negali būti priešingai?“
Taigi motinos gyvenimas senelių namuose verda ir primena muilo operą.
Bet aš, atsidūręs tokioje situacijoje, ar tai būtų senatvė, ar liga, tikrai rasčiau būdą, kaip nutraukti tokį gyvenimą. Nelinksma taip gyventi.
– Pasitrauktumėte savo noru?
– Taip, nors toks problemos sprendimo būdas ir prieštarauja mano įsitikinimams. Stebėdamas, kaip su baisia liga kovojo brolis, nuo senatvės geso tėvas ir kaip dabar rusena motina, suprantu, kad vienintelis pasirinkimas, paliktas žmogui, – tai apsisprendimas, ar gyventi, ar mirti.
Nesu nusiteikęs kovoti už gyvenimą bet kokia kaina. Pažvelkite, kas nutiko Michaeliui Schumacheriui, žmogui, turėjusiam viską. Gyvenimas pakeitė jo likimą per sekundę.
Turtingas vyras, sulaukęs vos 45-erių, dabar primena daržovę, o kokia bus jo sveikata ateity, išvis neaišku. Aš pasirinkčiau mirtį, nors šūkį „Niekada nepasiduok!“ girdime nuo vaikystės.
– Draugaujate su Sylvesteriu Stallone. Prisimenate, kad paskutiniame „Rokyje“ jis ekrane svarstė, jog baisiausias gyvenime kartais būna ne raundas ringe, o akimirkos po jo – būtent tuomet svarbu atsilaikyti.
– Kol kas ir laikausi. Nors omenyje jis turėjo visiškai ką kita – visiems reikia jėgų, kad gyventume ne praeitimi, o dabartimi. Atlaikyti smūgį ir judėti pirmyn, atremiant naujus smūgius.
Aš gyvenu dabartimi, apie praeitį negalvoju. Taip, su Sylvesteriu dažnai kalbamės šiomis temomis. Jis laikosi, aš – taip pat.
– Sakėte, kad mokykloje buvote tylenis. Kaip įveikėte kompleksus?
– Net nepastebėjau, kaip prasidėjo pereinamasis amžius, metas, kai tarsi nutrūkau nuo grandinės. Pradėjau savęs klausti: ar visada būsiu kaip vandens į burną prisisėmęs, ištižėlis ir liurbis? Supratau, kad jei nepasikeisiu, vadinasi, esu nieko vertas.
Pradėjau elgtis taip, lyg norėčiau atsirevanšuoti už tuos tylos metus. Krėčiau tokias šunybes mokytojams ir taip blogai elgiausi, kad prasidėjo rimti nemalonumai. Dabar net nesmagu prisiminti, koks buvau bjaurus.
Chamiškai elgiausi, mėgdžiojau mokytojų balsus ir kalbos manierą, niokojau mokyklos inventorių, kartą net įpjoviau mokytojo kėdę ir šis per pamoką su trenksmu nugriuvo po stalu. Dėl savo elgesio pakeičiau net keturias mokyklas.
Maniau esąs labai šaunus. Be to, tėvai visai nekontroliavo, brolis gyveno sau. Nepripažinau jokių kliūčių ir pareigų, nebuvau prieraišus, neturėjau principų ir aktyviai ieškojau šeimos kitur – tarp berniukų, o vėliau – tarp moterų.
Kaip maniakas stengiausi atsigriebti už tai, kas iš manęs buvo atimta.
Taip gyvenau iki 18 metų. O kartą atėjau pas tėvą ir pasakiau: „Viskas, planuoju išsikraustyti, pradėsiu savarankišką gyvenimą.“
Tėvas labai supyko ir pasidomėjęs, kokie mano planai, pareikalavo: „Pirmiausia baik mokslus ir įgyk profesiją, kuri užtikrintų duoną tau ir tavo vaikams, o paskui kraustykis nors ir į pasaulio kraštą.“ Jis išsiuntė mane į armiją.
– Kai po armijos grįžote namo, kaip pasitiko tėvas?
– Vėl pradėjo kalbėti apie patikimą profesiją. Nusiuntė mokytis finansų, paskui – atlikti praktikos į Londoną. Iš ten greitai pabėgau. Tuomet tėvams ir pareiškiau, kad nuo šiol pats spręsiu, kaip gyventi.
Nuvykau į Paryžių, įstojau į dramos meno kursus, pradėjau filmuotis. Man patiko kinas. Patiko, nes pilkus šiokiadienius nuspalvino įvairiomis spalvomis, prasidėjo nuotykiai.
Šiandien – banditas, rytoj – policininkas, poryt – ateivis iš kosmoso. Supratau, kad turiu profesiją, kuri leidžia įgyvendinti svajonę gyventi ir juoktis. Štai kodėl pasirinkau aktorystę.
Kinas genialus, nes kas kartą būni kitoks, nors trumpam patenki į kitą pasaulį. Na, ko gi bijoti nemirtingam kalniečiui Konorui Maklaudui ar laukiniam Tarzanui? Kas juos gali išgąsdinti?
– Ar nepakartojote savo tėvų klaidos, kai pats tapote tėvu?
– Mano dukrai pasisekė, nes visą vaikystę buvau šalia, galima sakyti, per ištiestą ranką. Net išsiskyręs su jos motina amerikiečių aktore Diane Lane, nepraradau ryšio su dukra.
Diane – kilniaširdė, išmintinga ir gera moteris. Ji niekuomet netrukdė bendrauti su Eleanor, nebandė jos nuteikti prieš mane.
Suaugusiųjų ryšiai kartais nutrūksta, dingsta meilė, bet tai neturi paliesti vaikų. Todėl nuolat buvau šalia Eleanor: vežiodavau į mokyklą, pasitikdavau. Gyvenant Los Andžele lengva artimai bendrauti.
Juk mergaitės nenusiųsi į mokyklą, tiesiog įsodinęs į miesto autobusą. Los Andžele galima pusėtinai gyventi tik turint nuosavą automobilį. Todėl ir vežiodavau Eleanor, kur jai reikėdavo. Kai filmuodavausi, šias pareigas perimdavo Diane.
Net kai pradėjome gyventi atskirai, Diane neperspėjusi užbėgdavo į mano namus, kad prieš miegą pabučiuotų mūsų dukrą, o paskui skubėdavo pas savo antrąjį vyrą.
Niekuomet nekėlėme vienas kitam scenų. Mūsų meilė subyrėjo, bet išsiskyrėme taip pat švelniai, kaip ir susitikome. Už tai visuomet būsiu jai dėkingas.
Eleanor jau užaugo, jai 20 metų. Ji dievina techno ir repo stiliaus muziką, turi savo tinklaraštį, mėgsta rengti koncertus, domisi muzikos verslu.
Apie save galiu pasakyti taip: nesu panašus į savo tėvą. Visada turėjau dukters auklėjimo planą. Manau, tėvai neturi teisės elgtis kaip valdingi gyvenimo mokytojai.
Vaikai mokosi patys. Galime juos tik išklausyti, saugoti, bet turime būti šešėlyje, nebandyti jų užgožti.
Eleanor niekada neišgirdo iš manęs jokių draudimų, pamokymų ar juolab pamokslų. Kėliau jai tik vieną sąlygą: „Brangioji, daryk bet ką, tik niekuomet man nemeluok. Visada sakyk tiesą.“
– Jei iškrečia kokią nors kvailystę, ar prisipažįsta?
– Taip. Ji pasakojo man apie problemas, susijusias su mokykla, vaikinais ir narkotikais. Mano dukra atvira, nuoširdi ir sąžininga. Kad ir ką ji prisipažintų, niekuomet nesibaru, nešaukiu.
Prisimenu, mano tėvas taip pat reikalaudavo tiesos, kad ir kokia ji būtų. Todėl kartą iškrėtęs šunybę grįžau namo ir viską iki smulkmenų išklojau.
Dieve mano, kas dėjosi! Jis rėkė, gėdijo, pamokslavo, pasakė, kad per Kalėdas negausiu jokių dovanų. Beje, šį pažadą jis ištesėjo. Nuo tada aš nuolat meluodavau.
– Todėl jums tokia artima aktoriaus profesija?
– Taip! Bet mano profesijos žmonės meluoja iš tikrųjų. Filme tampu personažu ir žiūrovai manimi tiki.
Kad ir kaip žiūrėtum, aktorystė – savotiška melo forma. Be to, primena stengimąsi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Pavyzdžiui, kai gavau Tarzano vaidmenį, negalėjau įsivaizduoti, kad filmavimas truks devynis mėnesius, o dar keturiolika sugaišime pasirengimui, repeticijoms ir fizinėms treniruotėms.
Apskritai filmui apie Tarzaną paaukojau dvejus gyvenimo metus. Nemažai, bet dėl to nė trupučio nesigailiu. Kaip ir niekuomet nesigailėjau dėl pasirinktos profesijos.
Parengė Ona Kacėnaitė
