Kelionės laiku visuomet buvo populiari fantastinės literatūros ar kino tema. Ir ne tik todėl, kad ne vienam iš mūsų norisi praskleisti laiko užuolaidas ir sužinoti, kas laukia ateityje, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas “TV antena“.
Kol Herbertas Wellsas nebuvo parašęs „Laiko mašinos“, tol žmonės vertėsi horoskopais, pranašystėmis ir būrimais.
Kitaip sunkiai paaiškinsi Mikaldos ar Nostradamo populiarumą, nežlungantį chiromantų ar Taro kortuotojų verslą ar tai, kad kiekviename portale tarp populiariausių pirmadienio temų nuolat rasi astrologų perspėjimą, kad trečiadienį geriau nesiimti protinės veiklos.
Tačiau jau minėtos fantastinės knygos ir filmai dažnai bando perkelti herojus į praeitį. Tai gali būti populiarus laiko kelionės paradokso paaiškinimas – kaip Ray Bradbury apsakyme „Griaustinio garsas“, kuriame jo herojus netyčia užmina peteliškę dinozaurų laikais, o grįžęs namo sužino, kad nuo šio mažyčio incidento prasidėjusi priežastinė grandinė baigėsi tuo, kad jo šalyje ir žmonės kitokiu dialektu šneka, ir prezidentas išrinktas visai kitas.
Tai gali būti vaizduotės ribas bandančių nuotykių virtinė kaip Roberto Zemeckio kino trilogijoje „Atgal į ateitį“, kurios herojus Martis Makflajus baigia galvą nusisukti taisydamas įvykius praeityje, kad išgelbėtų savo dabartį.
Visiems mums smagu paspėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Sakysime, kas būtų nutikę visai mūsų tautai, jeigu Vytautas ir Jogaila būtų pralaimėję Žalgirio mūšį? Vieni sakytų, kad jau kokius pusšimtį metų būtume Europos Sąjungos nariai, tik kaip vokiškai kalbantys Vokietijos piliečiai.
Kiti tvirtintų, kad vienas mūšis ar viena asmenybė negali lemti tokio radikalaus istorijos posūkio, todėl pralaimėję Žalgirio mūšį būtume tik keliolika metų prailginę Kryžiuočių ordino smukimą, o galiausiai vis tiek triumfavę.
Bet tuščia tų istorinių posūkių ir svarstymų, kas būtų buvę, jeigu Isaacas Newtonas nebūtų tiek savo laiko eikvojęs alchemijai, o užsiėmęs vien mokslu.
Arba kas būtų buvę, jeigu Aleksandras Makedonietis, Wolfgangas Amadeus Mozartas ar kitas genijus nebūtų miręs toks jaunas. Mums daug dažniau maga, kas būtų, jeigu savo paties gyvenime būtume priėmę kitokį sprendimą.
Jeigu suskaičiuotume kiekvieno žmogaus gyvenime laiką, kurį jis sugaišo gręžiodamasis atgal ir gailėdamasis praeityje priimtų ar nepriimtų sprendimų, gautume ne vieną savaitę, o gal net mėnesį.
Kodėl nebuvo pasakytas reikalingas žodis, kodėl kadaise pritrūko drąsos ar, priešingai, atsargumo, kodėl nebuvo ištiesta ranka ar patraukta pakišta koja, kodėl, kodėl, kodėl?
Kad ir kiek psichologai aiškintų, jog nėra prasmės kankinti savęs retrospektyvinėmis kančiomis, mes vis tiek tai darome. Todėl ar gali tokią nuostatą pakeisti filmas?
Režisieriaus Vyto Dambrausko dokumentinis filmas „Rytojus atėjo vakar“ – ne vien apie kertines mūsų gyvenimo akimirkas, kurių visi esame patyrę ar patirsime. Apsisprendimą rinktis karjerą, sukurti šeimą, susilaukti vaikų ir juos auklėti bei kitas situacijas, kuriose, atrodytų, nebėra ko mokyti ir aiškinti.
Tačiau ar šie, atrodytų, tokie įprasti mūsų gyvenimo pasirinkimai visuomet buvo tokie įprasti? Ir ar jie išliks tokie per artimiausius 30 metų?
Prieš porą mėnesių kartu su SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda sukūrėme penkias tinklalaides, kurių ir dabar galima pasiklausyti rytojpo30metu.lt. Jose su įvairiais pašnekovais, geriausiais savo sričių specialistais diskutavome apie tai, kaip keisis mūsų pasaulis per šį laikotarpį.
Aptarėme daugybę temų – nuo geopolitinių posūkių ir technologinių proveržių iki mums įprasto klimato ir tradicinės šeimos modelio kaitos.
Savaime suprantama, visų ten nuskambėjusių minčių į filmą nesudėsi, nors ir labai knieti nustebinti žmones ir pranešti, kad klimatui šylant dabartiniu tempu po 30 metų galbūt sodinsime vynuoges, o ne sėsime žiemkenčius. Ką tai reiškia? Įprastai lietuviškai duonai grūdus turėsime importuoti, tačiau gaminsime savo vyną. Raudonąjį nelabai, o baltąjį – visai tikėtina.
Lygiai taip pat įdomu įsivaizduoti, kaip mūsų darbą ir laisvalaikį pakeis jau dabar atsirandantys, o per 30 metų visur paplisiantys automobiliai be vairuotojo.
Įsivaizduokite, kiek nervų ir laisvo laiko sutaupys tai, kad nebereikės laikyti vairavimo egzamino, vaikus į būrelius ir mokyklas veš nebe vienas iš tėvų, o toks ratuotas robotas, keliuose sumažės spūsčių ir eismo įvykių.
Tai reiškia, kad nebeliks ir taksistų, ir tolimųjų reisų vairuotojų. Visi jie turės ieškotis naujo darbo, kadangi iš vairavimo uždirbs nebent ralio ir „Formulės 1“ lenktynininkai. Tai tik viena profesija, kurios neliks ateityje.
Biologijos mokslų daktaras Rolandas Maskoliūnas teigė, kad net pusė įprastų profesijų ir darbų gali išnykti jau per artimiausią dešimtmetį.
Savaime suprantama, vietoj jų atsiras naujų. Niekas kol kas neketina studijuoti robotų dizaino ar genų programavimo, tačiau jau rytoj viskas gali pasikeisti.
Ir ar mes rengiamės tokiai technologijų revoliucijos įpūstai darbų ir profesijų kaitos audrai?
Netgi toks savaime suprantamas dalykas kaip šeima ne visuomet buvo tokia, kokią mes esame įpratę matyti dabar.
Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas vadinamosios mažosios šeimos – vyras, žmona, vaikai – atsiradimą kelia į neolito epochą. Būtent tada tegul ir primityvūs, grubūs, tačiau vis dėlto pažangesni padargai leido žmogui išgyventi iš žemdirbystės ir atsiskirti nuo didžiosios šeimos, kurią sudarydavo visa plati giminė, gyvenanti ir dirbanti kartu, nuo prosenelių iki devintos eilės pusbrolių.
Tačiau meilė kaip lemiamas santuokos ir šeimos elementas? Tai nutiko daug vėliau. Tada, kai šeima nustojo būti pirmiausia ūkio vienetu.
Emancipacija tęsiasi. Profesorius A.Bumblauskas juokaudamas aiškina, kad įsigijęs skalbyklę su džiovykle tapo dar labiau nepriklausomas nuo moterų.
Juokas juokais, tačiau ar laisvė nuo ekonominės būtinybės turėti ir prižiūrėti bendrą ūkį gali nukeliauti tiek toli, kad tradicinė šeima apskritai atrodys beprasmė?
A.Bumblauskas su tuo nenori sutikti. Emancipacija lieka emancipacija, bet niekur nedingsta ir nedings žmogaus noras mylėti ar būti mylimam.
Su tuo sutikdamas gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis perspėja, kad dabartinė žmonių tarpusavio santykių atomizacija yra pavojingas dalykas.
Sudaiktėjimas ir noras regėti bei apglėbti kuo daugiau savojo „aš“ yra tarsi ir logiškas ieškant malonumo, kas būdinga žmogui nuo senų senovės.
Kita vertus, keliaujant tokiu keliu prarandamas daug didesnis malonumas, kylantis iš bendrystės, iš to, kas skiria žmones nuo kitų gyvūnų ir kokia yra visa mūsų būties prasmė – bendravimas. Santykiai.
Todėl jis net sudreba išgirdęs tokius šiuo metu visiškai racionaliai svarstomus ateities scenarijus, kai vengiant nėštumo sukeliamų nepatogumų bus įmanoma tiesiog nueiti į vaikų inkubatorių ir įsigyti sūnų ar dukrą jau šiek tiek ūgtelėjusius ir nebeprikeliančius naktimis savo verksmu. Ko verta tokia vaikystė? Ko vertas toks tėvų ir vaiko santykis?
Kitas įdomus ateities aspektas – kiek mes gyvensime? Juk, pripažinkime, daugybė žmonijos išradimų ir paranojų yra tiesiogiai susiję su mirties baime. Filosofinio akmens alchemikai ieškojo ne tiek dėl to, kad verstų šviną auksu, kiek siekdami nemirtingumo.
R.Maskoliūnas cituoja įžymų futurologą Ray Kurzweilą, kuris teigia, kad po kelių dešimtmečių žmogaus gyvenimo trukmė pasieks 150 metų, tačiau pats tuo abejoja.
Medicinos, genetikos išradimai teoriškai leistų pasiekti tokius rekordus. Įsivaizduokite, kad sudilusį sąnarį ar vidaus organą tiesiog užaugini kolboje arba atsispausdini 3D spausdintuvu.
Tačiau kiek mes išlošiame tokiais išradimais, tiek prarandame dėl vis didėjančio streso. Žodžiu, gyvenimo trukmė ilgės, tačiau ne taip radikaliai.
Ir čia G.Nausėda klausia: ką tai reiškia sveikatos draudimo sistemai ir socialinei rūpybai? Juk dabarties demografinės tendencijos rodo, kad vis mažiau dirbančių žmonių turi išlaikyti vis daugiau pensininkų.
Pridėkime prie to žymiai senesnę visuomenę, išlaidas sąnariams mėgintuvėliuose ar kepenims 3D spausdintuvuose ir suvoksime, kad planuoti savo finansinę senatvę reikės visai kitaip. Klausimų tiesiog milijonai. Ir rasti į juos atsakymus be galo sunku. Galbūt todėl filmas „Rytojus atėjo vakar“ ir nesiekia į juos atsakyti.
Pradėti reikia bent jau keliant klausimus, nors spartėjant šiandienos gyvenimo ritmui kartais tiesiog nelieka tam laiko. O klausti savęs, ar esu pasirengęs ateičiai, tikrai reikia. Kadangi toji ateitis turi piktą pomėgį – užklupti mus kaip toji žiema kelininkus netikėtai.
– „Rytojus atėjo vakar“ – pirmoji dokumentinė juosta, nufilmuota visoms trims Baltijos šalims. Joje savo įžvalgomis dalijasi žymiausi Lietuvos, Latvijos, Estijos ekonomistai, psichologai, istorikai ir futurologai.
– Režisierius V.Dambrauskas. Scenarijaus autorius A.Puklevičius.
