Nuo mažens silpnaregis G.Sidiniauskas beveik apako, kai šokinėdamas į ežerą patyrė traumą.
Tačiau vaikinas ir dabar dažnai nuvyksta panardyti į tą pačią vietą.
„Manęs nekankina klausimas, kodėl likimas pateikė tiek išbandymų. Ogi todėl, kad niekada nepasimokau. Negaliu gyventi ramiai“, – šyptelėjo Stanislavo Stavickio-Stano vadovaujamo aklųjų choro „Feniksas“ narys.
Konkursas „Chorų karai“ (TV3) – ne pirmas TV šou, kuriame dalyvauja G.Sidiniauskas. Jis yra varžęsis „Eurovizijos“ atrankoje, laimėjęs trečią vietą LNK konkurse „2 minutės šlovės“.
Šis šou vaikinui padarė slogų įspūdį. „Televizija mane parodė bejėgį, todėl visi manęs gailėjosi. Nekenčiu to“, – su apmaudu konkursą prisiminė Gražvydas.
Dėl patirtų išgyvenimų vaikinas ne kartą buvo puolęs į neviltį, tačiau sakė jaučiantis, kad lemiamu metu kažkas stumteli į priekį.
Anksčiau Gražvydą kurį laiką globojo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. Talentingas dainininkas balsą lavino pas atlikėją Vitą Rusaitytę. Jis yra tapęs prestižinio muzikos festivalio Krokuvoje laureatu.
– Koks buvo jūsų muzikos kelias?
– Nuo vaikystės grojau pianinu, dainavau. Sugebėjimus tobulinau Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje.
Savo pirmą dainą „Su tavim“ parašiau būdamas 12 metų. Tada ir prasidėjo mano karjera: ėmiau dalyvauti konkursuose, buvau pakviestas mokytis pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių Kaune.
Būdamas 15-os panorau mokytis Vilniuje, įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, grojau saksofonu.
Vėliau M.Švėgžda von Bekkeris pasiūlė stoti į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje, žadėjo galimybę tęsti studijas Hamburge.
Tačiau jis netikėtai išvyko į Vokietiją, o aš likau. Netrukus buvau priverstas palikti Klaipėdą.
– Kodėl netęsėte muzikos studijų?
– Kambario draugas apgavo. Jis mano vardu paėmė 1500 litų paskolą. Apie tai sužinojau po metų. Kreipiausi į savo draugus teisininkus ir prasidėjo teismai Vilniuje. Dėl to teko praleisti paskaitas Klaipėdoje.
Puoliau į depresiją. Mėnesį beveik nekėliau kojos iš namų. Sėdėjau ir maitinausi vien greituoju maistu.
– Kas padėjo išbristi iš depresijos?
– Bare atsitiktinai susipažinau su linksma kompanija. Išsišnekėjome ir vienas vyrukas pasiūlė pagalbininko darbą teisinėje įmonėje.
Esu bohemiškas, bet verkiant reikėjo pinigų. Iki tol gyvenau iš neįgalumo pašalpos – vos 1000 litų per mėnesį. Tiesa, kartais sulaukdavau pasiūlymų pagroti ir padainuoti.
Dabar su Stano planuojame toliau bendradarbiauti. Negaliu juo atsižavėti. Kaip jis prie mūsų prisitaikė!
O aš vėl turiu tikslą. Jaučiu, kad į priekį veda ne vien noras. Kaskart kažkas tarsi stumteli. Pradėjau tikėti Dievą.
Noriu tapti toks garsus, kad ir baigęs karjerą būčiau žinomas. Mėgstu publiką, dideles erdves.
Mano autoritetai – ir Stevie Wanderis, ir Robbie Williamsas. Noriu būti kaip jie.
– Ar jūsų vaikystė buvo lengva?
– Sunki. Gyvenome kaime Prienų rajone. Tėvai girtavo. Augau su dviem vyresniais broliais ir seserimi. Turėjome ožkų. Nuo mažens tekdavo karvę melžti, šieną vežti, kapstytis darže. Buvo sunku.
Tam, kad turėtume ką valgyti, broliai eidavo dirbi pas kaimynus.
Kai man buvo treji, tėvas mus paliko. Po metų grįžo, bet dar po dvejų nusižudė.
Po tėčio mirties motina visai ėmė skęsti alkoholyje. Būdavo dienų, kad kaimynų prašydavome maisto. O aš buvau pažeidžiamiausias iš šeimos.
– Kur dabar jūsų artimieji?
– Pirmiausia brolis išvyko dirbti į Airiją. Netrukus išvažiavo ir motina, ir sesuo, ir kitas brolis, ir dėdės.
Likau vienas su močiute, mamos motina. Apsigyvenau pas ją Žiežmariuose. Nuo 11 metų ji man nuostabiausia būtybė pasaulyje. Aš ją beprotiškai myliu.
Senelis mirė 2007-aisiais. Jį taip pat labai mylėjau, jis mane buvo išmokęs groti akordeonu.
Kai nusižudė tėtis, per daug neišgyvenau. O kai netekau senelio, žemė iš po kojų slydo.
– Ar pykstate ant motinos?
– Pykčio nejaučiu, tik gailestį. Ji buvo nuostabaus grožio moteris, tačiau silpnavalė.
Padėčiau jai, jei tik galėčiau. Norėčiau, kad ji grįžtų ir gyventume kartu.
– Kada pastarąjį kartą ją matėte?
– Šią vasarą buvau nuvykęs aplankyti į Airiją. Ten teko pagroti baruose. Mėnesį taip uždarbiavau. Buvo linksma, susiradau draugų.
– Ar jus nuo gimimo kankino regėjimo sutrikimai?
– Sergu glaukoma, nuo vaikystės mano regėjimas buvo 75 proc. Tačiau buvau patrakęs. Lakstydavau dviračiu, žaisdavau krepšinį, mėgdavau maudynes, šokinėdavau nuo bokštelio į vandenį.
Būdamas 11 metų patyriau traumą – ištisus metus beveik nieko nemačiau.
Tai atsitiko ežere Kaišiadoryse. Sovietmečiu ten treniruodavosi sportininkai, yra įrengti bokšteliai.
Šokau į vandenį ir, atrodo, atsitrenkiau į žmogų, kuris nespėjo pasitraukti.
Atšoko tinklainė. Mokiausi iš naujo pažinti pasaulį, Braille’io rašto. Po operacijos, kuriai pinigų surinko giminės, mano regėjimas – 15 proc. Už tai dėkoju gydytojams.
– Ar dėl silpno regėjimo vaikystėje sulaukdavote pašaipų?
– Iš pradžių žaisdavau su tais pačiais draugais, kaip ir iki nelaimės. Tačiau vėliau jie ėmė mane vadinti žvairiu. Akis slėpdavau po juodais akiniais.
Prasidėjo žiaurios patyčios. Jaučiau aplinkinių požiūrį – jei aklas, tai ir kvailas.
– Bandėte atsikirsti?
– Ne. Tokiomis akimirkomis šaukdavau tėtį, nors jo jau nebuvo. Turėjau elgtis taip, tarsi turėčiau užnugarį.
Kai sulaukęs 19 metų palikau aklųjų mokyklą, atsivėrė kitoks gyvenimas. Atsirado regėjimo sutrikimų neturinčių draugų, kurie mane mėgsta, nesišaipo.
– Ar kankina klausimas, kodėl jums likimas pateikė tokį išbandymą?
– Nekankina, nes žinau, kodėl taip nutiko. Ogi todėl, kad niekada nepasimokau. Ir dabar kartais nuvažiuoju pašokinėti nuo to paties bokštelio.
Kipre nėriau į vandenį nuo keliolikos metrų uolos. Negaliu gyventi be ekstremalių išbandymų. Svajoju šokti parašiutu.
– Kaip reaguojate į rodomą gailestį?
– Nekenčiu, kai manęs gailisi. Baisiausia buvo per „2 minutes šlovės“ – visi manęs gailėjosi, nes televizija mane parodė bejėgį. O man to nereikia. Reaguoju į tai audringai.
– O kaip elgiatės, kai jus įžeidžia?
– Galiu įsivelti net į muštynes. Toks jau mano temperamentas. Pagal Zodiaką esu Avinas. Mėgstu lyderiauti. Gal tai ir padeda judėti į priekį.
– Pats esate gavęs mušti?
– Bare, kuriame patinka žiūrėti sporto transliacijas, vienas iš matymo pažįstamas veikėjas būdamas girtas su kažkuo mane supainiojo. Jis ėmė mane kaltinti, esą kažko prišnekėjau.
Tas tipas trenkė man ir ėmė bėgti. O aš pasivijau ir daviau grąžos. (Juokiasi.)
Tame bare buvo ir apvogę – nugvelbė rankinę su dovanomis, kurias buvau gavęs po koncerto.
– Tarp jūsų draugų daugiau aklųjų ar gerai matančių?
– Tokiam žmogui kaip aš susirasti draugų nelengva. Daugiau draugų turiu tarp gerai matančių. Daug aklųjų manęs nemėgsta.
Tarp neregių yra daug pavydžių ir piktų žmonių. Atrodo, turėtume būti vieningi, bet taip nėra.
Aklieji kitaip bendrauja, nes nemato vieni kitų. (Juokiasi.)
– Atrodo, mėgstate aštrų humorą?
– Vienas mano pažįstamas susilaužė ranką ir koją. Susitikę traukiame vienas kitą per dantį. Klausiu jo: „Kaip einasi?“ O jis man: „Kaip matai.“ (Juokiasi.)
Vitalijus Cololo pastebėjo, kad aklieji – geresni humoristai. Tai tiesa, jeigu kalbėsime apie juodąjį humorą.
– Ar kada nors buvote įsimylėjęs?
– Taip. Mes su ja kartu mokėmės. Draugavome gal pusę metų. Dramatiškai išsiskyrėme. Kadangi paskui dar pusę metų laksčiau jai iš paskos, vadinasi, širdis ne visai buvo sudužusi.
