Diplomuota kostiumų dailininkė A.Jagelavičiūtė tiki talento galia. Tad naujame TV projekte pakvietė dalyvauti ne tik savo srities profesionalus, bet ir visus tuos, kurie tiki savo talentu, nesvarbu, kas jie būtų.
„Dauguma mano, kad stilistu gali būti bet kas. Kaip sako mano kolega K.Rimdžius, visi turbūt įsivaizduoja, kad stilisto darbas – tai sėdėti su vyno taure rankose ir ieškoti įkvėpimo žurnale „Vogue“.
Iš tiesų tai sunkus, juodas darbas, reikalaujantis žinių ir darbštumo“, – pasakojo A.Jagelavičiūtė, ne mažesnius reikalavimus kelianti ir sau.
– Jūsų sūnui Leonui vos keli mėnesiai, o jūs jau intensyviai dirbate ir savo versle, ir žurnale, o dabar dar ir televizijoje. Kodėl ramiai neauginate sūnaus?
– Manau, savo vaikais turime rūpintis patys, kaip ir spręsti, kaip juos auginti. O dirbti, man atrodo, reikia. Televizija man – ne pramoga ir ne ta vieta, kur „labai faina“. Joje dirbu jau daug metų.
– Projektas „Aš – stilistas!“ jums pasirodė patrauklus?
– Pati jį ir sugalvojau.
– Manote, kad trūko tokios laidos?
– Nebenoriu dirbti televizijoje tik tam, kad dirbčiau televizijoje. Norisi daryti ką nors tokio, kad būtų apčiuopiama nauda. Šis projektas būtent toks ir yra.
Pirmiausia naudos gauna žiūrovai, nes stilių kuriame paprastam žmogui – ne manekenui, bet stambesniam, mažesniam ar apvalesniam.
Ši laida – galimybė pasirodyti stilistams, kuriuos susirastų ir didesni užsakovai, ir individualūs klientai. Manau, tai abipusė nauda.
Daug metų dirbau laidų vedėja ir stiliste, todėl manau, kad šis darbas leidžia puikiai suderinti abi sritis. Tikiu, kad sukursime produktą, kuris bus naudingas visiems.
Kiek galima žiūrėti pramoginius šou? Taip, televizijoms reikia ir tokio žanro, nes gyvenimas susideda iš visko, bet turi būti atsvara „24 valandoms“ ir panašioms laidoms.
– Buvote ir LNK kulinarijos laidos „Skonis“ komisijos narė. Kas jums artimiau – stilius ar kulinarija?
– Stilius yra mano darbas, o kulinarija – hobis. Juk dauguma žmonių dirba savo darbą, o laisvalaikiu užsiima tuo, kas jiems miela. Kulinarija visuomet buvo mano mėgstamas užsiėmimas, visąlaik valgį ruošiu pati.
– Lepinate šeimą ypatingais patiekalais?
– Lepinu nuolat, tik dabar mano maisto ruošimas pasikeitė, nes nebeliko laiko žaidimams virtuvėje. Turiu greitai suktis, kol už nugaros niekas neverkia.
Net vaiko auklei kiekvieną rytą paruošiu sveiko maisto. Negalėčiau žmogaus, kuris yra mano namuose, maitinti atmestinai. Mano draugai juokauja: „Auklei pasisekė.“ O aš noriu, kad auklė užsiimtų tik mūsų vaiku.
– Kasdien patariate moterims, kaip būti stilingoms. Esate reikli ir sau?
– Taip, reikli. Ypač tuomet, kai reikia dalyvauti specialiuose pasirodymuose.
Esu labai savikritiška, bet negaliu būti pasitempusi ištisą parą visą savaitę. Kažkaip netgi vulgaru būti tokiai, man tai nepriimtina.
Moterys neprivalo švytėti nepaprastomis spalvomis troleibuse, jei to nenori. Jei nori, prašom! Bet mes nepriverstos būti kareiviais. Einu į prekybos centrą su treningais ir man tai atrodo normalu.
Yra laikas ir vieta būti puošniai, kaip ir laikas bei vieta būti paprastai. O būti užsiciklinusiai dėl išvaizdos – jau patologija.
– Savo vyrui jūs visuomet graži?
– Jis taip sako. (Juokiasi.) Žinau, kad savo vyrui esu gražesnė namuose su treningais. Kodėl, nesunku numanyti. Todėl, kad moteris, kuri dirba viešumoje, dažnai būna pasipuošusi ir tarsi tampa kažkokiu vienetu televizijos ar visų žmonių. O namuose, kur niekas nemato, esu tik jo vienintelio moteris.
– Ko labiausiai trūksta Lietuvos moterims? Kas joms kelia nerimą?
– Visos lietuvės jaučiasi per storos. Tai tarsi bendra visų liga, nors dauguma jų išties sveria mažiau, nei turėtų pagal kūno masės indeksą. Mūsų visuomenėje jau galioja kitokie standartai.
Moteris, kuri pagal savo ūgį sveria normaliai, jau laikoma apkūnia.
Mano ūgis – 165 cm, sveriu 53 kg ir vis sulaukiu pastabų, kad turiu „probleminių vietelių“. Tokio ūgio moteris puikiai jaustųsi sverdama apie 60 kg, bet juk mes tokią jau pavadintume stora!
Lietuvos moterys yra normalios, gražios, besirūpinančios savimi, galvojančios, ką vilki. Net viešajame transporte sutiksi daug elegantiškų moterų.
Taip, jos nemėgsta daug spalvų, bet juk toks mūsų krašto koloritas. Nespalvinga ta mūsų Lietuva, tad natūralu, kad į sąmonę įsigėrusios pilkos spalvos. Jos ir turi būti.
Neturiu dėl to jokių pretenzijų, todėl negaliu kritikuoti moterų, nemėgstančių ryškių spalvų.
Pastabų turiu jaunoms merginoms, kurios rengiasi per daug žiūrėdamos į Rytus, o ne į Vakarus. Tokių daugiau yra mažesniuose miestuose ar laikinojoje sostinėje.
Ten egzistuoja liguistas noras persipuošti, su rusišku prieskoniu. Kita vertus, tai nėra toks tragiškas reiškinys, dėl kurio reikėtų nerimauti. Jos, šiaip ar taip, rūpinasi savimi.
– Laukdamasi kūdikio metėte iššūkį supermamoms – esą aš tokia nebūsiu. Ar pasikeitė požiūris?
– Dėl daugelio dalykų jau atsiprašiau tų supermamų. Teko prisipažinti, kad vienas ar kitas pokytis buvo neišvengiamas.
Jos net apsidžiaugė, kad buvo teisios sakydamos, jog jausiuosi ir kaip šuo nusikalusi, ir nuolat neišsimiegojusi, ir nespėjanti paruošti valgio.
Sutinku, pirmą mėnesį buvo nelengva, bet mūsų namuose šaldytų produktų vis tiek niekada nebuvo.
O dabar, kai vėl atsistojau ant abiejų kojų, galiu pasakyti, kad vis tiek dėl daug ko su jomis nesutinku.
Mūsų vaikui keturi mėnesiai, šalia to esu žurnalo redaktorė, laidos vedėja ir tinklalapio vadovė. Be to, esu iš tų, kurios nori savo vaiką ryte žadinti, o vakare migdyti. Ir aš tai darau.
Supratau, kad moteris išties yra stebuklingas Dievo kūrinys ir gali labai daug.
Pasikeitė tai, kad nebešvaistau laiko ir žvėriškai planuoju dienotvarkę taip, jog nė minutė nenueitų veltui, pro šalį.
Mano gyvenimas toks, kad darbe norisi dirbti konstruktyviai, o po darbo greitai lėkti namo.
Kai viską tiksliai susiplanuoji, negali sakyti, kad kam nors labai trūksta laiko. Na, išskyrus sportą. Bet jis niekada man nebuvo svarbiausias dalykas. Turbūt dėl to jam laiko ir trūksta. (Juokiasi.)
– Vis dar nesportuojate?
– Ne. Dar tik bandau susitarti taip, kad nebeturėčiau kur trauktis. Kaip girdite, netrykštu entuziazmu, bet užsispyrimo man netrūksta!
– Gal dar ir anksti? Geriau daugiau laiko praleisti su mažyliu?
– Jam tik keturi mėnesiai, bet jis tvirtas ir stiprus – nors jam dar reikia gulėti, daro viską, kad tik galėtų atsisėsti ir net atsistoti. Reikalauja, kad būtų pakeltas.
– Be didžiulio užimtumo, dar suspėjate dalyvauti diskusijose ir reikšti nuomonę nevyniodama žodžių į vatą. Kam jums to reikia?
– Daug ką gyvenime darau intuityviai – noriu ir darau. O kodėl, seniai apie tai negalvoju. Jei noriu pasisakyti, pasisakau.
Kadangi ištisas dienas dirbu prie kompiuterio, nes tai neatsiejama mano darbo dalis, dalyvauju ir socialiniuose tinkluose. Kartais ten tiesiog pajuokauju, bet būna, kad savo nuomonę išreiškiu aršiai.
Tiesą sakant, ant savo sienos feisbuke rašau tarsi dienoraštį, o kas jį skaito, stebi ir pritaiko sau, tegul veliasi į ginčus. Tokia yra šių dienų aktualija, tokia XXI amžiaus realybė, tokia dalis mūsų gyvenimo.
– Jūsų nebaugina tai, kad kai kurios diskusijos nuvingiuoja iki teismų?
– Ne, nė trupučio. Būna, kad pasikarščiuoji ar pasakai daugiau, nei reikia. Bet už teisybę nėra gėda ir susimokėti.
– Ar tokia impulsyvi esate ir šeimoje? Ar vyras yra matęs daužančią lėkštes?
– Oi, ne. Ir nemanau, kad pamatys. Esu emocinga, bet ne idiotė. Namuose mes visiškai nesipykstame. Manau, gyvenime seniai esu perėjusi visas itališkas peripetijas ir man to triukšmo visiškai nereikia. Mūsų namuose vyrauja taika ir ramybė.
– Galite pavadinti save laiminga moterimi?
– Nepaprastai laiminga.
