Seriale, sukurtame pagal rašytojo Edvino Kalėdos scenarijų, aktorės V.Bičkutė, Karina Stungytė ir Emilija Latėnaitė-Beliauskienė tapo trimis draugėmis, konkuruojančiomis dėl vieno vyro meilės.
Filmuojantis „Juodose katėse“ aktorėms teko patirti daug ekstremalių akimirkų: pulti po mašina, alpti, kristi, šaudyti ir net pabuvoti morge. Tačiau visos trys pripažino, kad bučiuotis joms kur kas lengviau nei šaudyti.
Žinoma kino ir teatro aktorė V.Bičkutė džiaugėsi, kad pagaliau teko itin spalvingas vaidmuo. Jos barmenė Diana – sudėtinga, permaininga ir nenuspėjama.
– Kokia jūsų herojė? – paklausiau V.Bičkutės.
– Ji tikra katė – ir meili, ir žavinga, ir pavojinga. Mes, trys moterys, varžomės dėl vieno vyro meilės. Tačiau mano herojė tokia, kad tas vyrukas išsyk pirmiausia atkreipia dėmesį į ją. Jau pirmose serijose viliokė Diana prikrečia visokiausių eibių, o paskui iš to kapstosi.
Džiaugiuosi, kad pagaliau teko toks spalvingas vaidmuo. Mano herojė – ir miela, ir žiauri, ir lengvabūdiška, žaisminga, spontaniška.
Dažniausiai mano kuriami vaidmenys melodramatiški, tad jau labai norėjosi ko nors lengvo. Tiesiog mėgaujuosi savo Diana. Ji dirba barmene bare, tad tokioje aplinkoje dar smagiau atsiskleidžia jos charakteris.
– Prieš dvejus metus festivalyje „Kino pavasaris“ buvote išrinkta geriausia aktore už įsimintinus vaidmenis dramose „Tyli naktis“ ir „Nereikalingi žmonės“. Koks vaidmuo jums paliko giliausią įspaudą?
– Turbūt išskirti vieno vaidmens neįmanoma. Nuostabūs vaidmenys teatre – Augusto Strindbergo, Antono Čechovo ar Stefano Zweigo pjesėse. Jie visada su manimi. Kine šiek tiek kitaip. Sukuri personažą, su juo atsisveikini, pažiūri iš šalies, įvertini, o galiausiai jis išvis išnyksta.
– Ar su „Tylios nakties“ heroje atsisveikinote taip pat lengvai?
– Tikrai lengvai.
– Ar manote, kad moteris, kaip kad ir ne viena jūsų herojė, gali būti ir žmona, ir meilužė, ir draugė, ir motina?
– Taip ir yra. Mes taip sukurtos. Tai mūsų prigimtis, tik kai kurios moterys to nežino. Pats natūraliausias dalykas moteriai – būti permainingai ir sugebėti atlikti keletą vaidmenų, turėti net keletą veidų.
Ji kaip vanduo – į kokį indą ją supilsi, tokią formą ji įgaus. Moterys turėtų mėgautis tuo procesu ir tai daryti. Joms turėtų būti lengva suderinti tuos vaidmenis.
– Yra moterų, kurios, tapusios motinomis, nebegali būti dar ir meilužės.
– Jei tik jos pačios nuspręstų, kad yra kitaip, išsyk pasikeistų. Reikia tik labai to norėti.
– Ar apie tai pasakojote ir savo skaitymuose „24 valandos iš moters gyvenimo“?
– Tai daugiasluoksnis moters portretų vakaras, kurį su didžiuliu susidomėjimu stebėjo vyrai, bandydami įminti, kas gi yra ta moteris ir koks gi yra tas jos pasaulis. Į šį klausimą atsakymo nėra, nes moters pasaulis – tai nuolat besikeičiantis procesas.
Moteris yra nepažini ir begalinė tarsi visata. Į klausimą, kas yra moteris, galima gauti tik momentinį atsakymą.
Duodama interviu visuomet pasakau, kad tai, ką dabar kalbu, po penkių minučių jau galėčiau paneigti. Visa tai lengvai gali tapti melu.
– Kalbamės penktadienį, 13-ą dieną. Ar esate prietaringa?
– Ne, tačiau dėl viso pikto juodai katei perbėgus kelią triskart nusispjaunu. Bet dabar, kai pati esu juoda katė, turbūt nebedarysiu net to.
Juodos katės nebūtinai yra nelaimės pranašai. Tai magiškos, traukiančios, hipnotizuojančios būtybės, susijusios su neįmenama paslaptimi.
– Ar turite moteriškų silpnybių? Mėgstate puošis, gražintis, apsipirkti?
– Žinoma! Tik viskas vyksta neperžengiant sveiko proto ribų ir spontaniškai. Nėra nuolatinio poreikio.
Bet jaučiu silpnybę auskarams ir kvepalams. Gal to net nevadinčiau silpnybėmis. Tai yra kažkas, kas teikia malonumą, o gal net stiprybės. O viskas, kas teikia malonumą, jau yra gerai.
– Ar kiekvienas jūsų kuriamas personažas įgyja jūsų bruožų?
– Negali sukurti to, kas visiškai nesi. Vyksta tarsi mainų procesas, kai ką nors duodi personažui, o personažas – tau.
Jis ištraukia iš tavęs kai ką naujo, ko galbūt net nežinojai turintis, ir tuo pat metu šį tą perduodi savo. Naudodamasis prigimtimi pripildai gyvybės savo personažą.
– Jūsų personažas „Tylioje naktyje“ – ir drastiškas, ir daugialypis. Ar jūsų gyvenime šis vaidmuo paliko pėdsaką? Galbūt sulaukėte neigiamos reakcijos?
– Mane supa žmonės, kurie puikia suvokia, kas yra aktoriaus darbas. Kad aš esu viena, o mano kuriami personažai – kas kita.
– Tačiau netrukus po šio vaidmens išsiskyrėte su mylimuoju operatoriumi Giedriumi Jurkoniu.
– Išsiskyriau, bet skyrybų priežastis tikrai nebuvo šis vaidmuo.
– Esate ne tik drąsiai apsinuoginusi ekrane, bet ir pareiškusi, kad „ten, kur vyras ir moteris, – ir du nuogi kūnai, nes tai amžina meilės išraiška“. Ar sunku tai perteikti?
– Taip. O, kad pamatytumėt aktorius, kai reikia filmuoti tokias scenas! Visi būna nepaprastai įsitempę ir apie jokius natūralius procesus negali būti nė kalbos. Meilės scenas suvaidinti tikrai nelengva.
Žymiai lengviau kalbėti apie meilę nei ją perteikti, o ypač kai filmavimo aikštelėje susitinka du visiškai svetimi žmonės.
Bet juk tokia aktoriaus profesija, jis turi sugebėti peržengti visas ribas, jei to reikia.
– Ar asmeninio gyvenimo dramos ir pokyčiai daro įtaką jūsų vaidmenims?
– Žymiai lengviau vaidinti tai, ką emociškai suvoki. O suvoki tik tuomet, kai būni patyręs.
Žinoma, viskas priklauso nuo jautrumo lygio. Vienam nors kuolą ant galvos tašyk, jis vis tiek nieko nejaus, o kitam pakanka mažo lašo, ir jau veriasi didžiuliai jausmų klodai.
Patyręs spektrą jausmų lengviau juos atpažįsti ir perteiki visu savo kūnu bei esybe, prikeldamas tas emocijas ir būsenas.
– Kokių vaidmenų esate atsisakiusi? Gal kas nors jums nepriimtina?
– Yra taip buvę, bet tai greitai pamirštu. Kas buvo – pražuvo. Kartais yra nepriimtini vaidmenys dėl estetinių dalykų, o kitąsyk tiesiog pajunti, kad neįdomu. Tai pats didžiausias motyvas. Tuomet nusprendžiu, kad geriau jau paskaitysiu knygą ar nuveiksiu dar ką nors.
– Ką veikiate, kai turite laisvo laiko?
– Leidžiu laiką su mylimu žmogumi ir mėgaujuosi gyvenimu.
– Tad vasario 14-oji, Valentino diena, jums – šventė?
– Taip. Esu mylinti ir mylima.
Trys katės draskosi dėl vieno vyro
Serialo „Juodos katės“ herojė Estela – alkoholiu piktnaudžiaujanti ir į sudėtingus santykius su netinkamais vyrais įsivelianti moteris. Tokį vaidmenį seriale sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Emilija Latėnaitė-Beliauskienė (nuotr.).
Savo heroję ji apibūdino kaip komišką ir tuo pat metu tragišką žmogų. Emilija sakė, kad ją baugina herojės nemeilė sau ir savęs naikinimas.
„Julijos gyvenimo vertybės yra labai paprastos: švaistyti tėvo pinigus ir vis įsimylėti, nes ji – turtingo oligarcho duktė, – savo heroję pristatė aktorė Karina Stungytė. – Ji – naivoka, išlepinta mergina.
Šis mano personažas labai priešingas iki šiol vaidintiems, todėl esu dėkinga scenaristui Edvinui Kalėdai už tokį įdomų charakterį.“
Seriale visos trys aktorės yra ne tik mokyklos laikų draugės, bet ir konkurentės, kurios siekia vieno vyro dėmesio.
Paklaustos, ar yra tekę gyvenime varžytis dėl vyro, aktorės juokėsi.
„Nei dėl vyrų dėmesio, nei dėl ko kito konkuruoti nėra prasmės. Moterų jėga – vienybė. Yra gražus posakis: „Moterys – kaip elektros lemputės: kuo jų daugiau kartu, tuo šviesiau visiems.“
Moterys viską daro kartu, remiasi viena į kitą, o ne konkuruoja. Bent jau tos, kurios gyvena sąmoningai, suvokdamos save ir gyvenimo dėsnius“, – pasakojo V.Bičkutė.
