Nuo pasaulinės šlovės, žiūrovų, režisierių ir prodiuserių meilės iki skurdo ir užmaršties. Tokį gyvenimo kelią nuėjo 1931 metų rugsėjo 29-ąją gimusi kino žvaigždė.
Kerstin Anita Marianne Ekberg pasaulį išvydo Pietų Švedijos uostamiestyje Malmėje, kur jos tėvas dirbo dokininku. Ji buvo šeštas iš aštuonių vaikų.
Būdama paauglė ji žengė pirmuosius žingsnius mados versle – demonstravo drabužius.
Ir motina, ir draugai skatino merginą dalyvauti grožio rinkimuose. 1950-aisiais A.Ekberg laimėjo konkursą „Mis Malmė“, o vėliau – ir „Mis Švedija“. Tuo niekas nesistebėjo – 169 cm ūgio Anita buvo įspūdingų apimčių: 100-56-91.
Nė žodžio angliškai nemokanti švedė drąsiai jautėsi ir JAV vykusiame prestižiniame konkurse „Mis visata“.
Ji pateko į finalą ir kaip viena iš šešių jo dalyvių pasirašė sutartį su „Universal Studios“.
Švedė atsisakė pasikeisti pavardę, kaip buvo įprasta Holivude. Į prodiuserių siūlymus ji atšaudavo: „Jeigu kada nors tapsiu įžymi, žmonėms bus visiškai nesvarbu, kokia mano pavardė.“
Norėdama kuo greičiau išgarsėti A.Ekberg aktyviai mokėsi dramaturgijos, retorikos meno, anglų kalbos. Ji taip pat lankė šokių, jodinėjimo ir fechtavimo pamokas.
Jos debiutas Holivude įvyko 1953-iaisiais – komedijoje „Ebotas ir Kostelo vyksta į Marsą“ Anita atliko nedidelį seksualios Veneros planetos gyventojos vaidmenį.
Tais pat metais A.Ekberg nusifilmavo nuotykių juostoje „Kruvina alėja“ kartu su Johnu Wayne’u ir Lauren Bacall.
Už šį vaidmenį aktorė buvo įvertinta kaip daugiausia vilčių teikianti naujokė ir gavo Auksinį gaublį.
A.Ekberg nusifilmavo su Deanu Martinu ir Jerry Lewisu dviejose Holivudo kino studijos „Paramount Pictures“ komedijose: „Artistai ir modeliai“ (1955 m.) bei „Holivudas arba nesėkmė“.
Po metų ji buvo pakviesta į Romą kurti Elenos Kuraginos vaidmens režisieriaus Kingo Vidoro statomoje „Karo ir taikos“ ekranizacijoje. A.Ekberg partneriai buvo tokie kino grandai kaip Audrey Hepburn ir Henry Fonda.
Kalbama, kad būtent tuomet įspūdingos išvaizdos švedė patraukė gražioms moterims neabejingo režisieriaus F.Fellini dėmesį. Esą todėl jis ir suteikė progą A.Ekberg įkūnyti kaprizingą kino žvaigždę Silviją komiškoje dramoje „Saldus gyvenimas“.
Teigiama, kad italų režisierius A.Ekberg susižavėjo išvydęs jos nuotrauką laikraštyje.
Gražioji švedė, atvykusi į Romoje rengiamą fotosesiją, mėgo vaikščioti basomis. Kartą vakare nusiavusi batelius Anita patraukė prie Trevio fontano pasipliuškenti. Nė per žingsnį nuo jos nesitraukiantis fotografas padarė keletą kadrų.
Viena Anitos nuotrauka padarė tokį didelį įspūdį F.Fellini, kad jis nedelsdamas pakvietė susitikti.
Ji sutiko vaidinti Silviją, nors ir baiminosi dėl F.Fellini įpročio audringai reikšti emocijas. Be to, dar nebuvo parašytas filmo scenarijus.
„Iš pradžių maniau, kad jis beprotis ar tyčiojasi iš manęs“, – vėliau prisipažino A.Ekberg.
Sutikdama vaidinti „Saldžiame gyvenime“ švedė laimėjo aukso puodą. Silvijos vaidmuo šiame kultiniu tapusiame satyriniame nespalvotame filme, kuris 1960-ųjų Kanų kino festivalyje buvo įvertintas visų geidžiama Auksine palmės šakele, pelnė jai pasaulinę šlovę ir vietą kino istorijoje.
Pagrindinio vaidmens „Saldžiame gyvenime“ atlikėjas M.Mastroianni ir A.Ekberg iš pradžių nejautė vienas kitam išskirtinės simpatijos, bet bendras scenas abu suvaidino taip nuoširdžiai ir jausmingai, kad netruko pasklisti gandai apie jų meilės romaną.
F.Fellini teigimu, šiame filme A.Ekberg sukūrė vaikiškumu spinduliuojančios moters vaidmenį.
„Kiekvienas iš mūsų turi vaikiškumo, bet Anitos vaikiškumas ypatingas. Ar ji labai ištvirkusi, tegul sprendžia kiekvienas. Kas čia blogo, jei moteris taip dosniai apdovanota gamtos?“ – sakė F.Fellini.
Aktorė vaidino ir vėlesnėse legendinio režisieriaus juostose, tokiose kaip „Boccacio’70“ (1962 m.), „Klounai“ (1971 m.), „Interviu“ (1987 m.). Jos partneriai buvo Italijos kino legenda Sophia Loren ir Marcello Mastroianni.
A.Ekberg ir režisierius F.Fellini netapo draugais. Už filmavimo aikštelės ribų jie retai susitikdavo, bet išsaugojo malonius prisiminimus apie bendrą darbą.
Iš Švedijos šeštojo dešimtmečio pradžioje išvykusi A.Ekberg retai lankėsi tėvynėje – ji tvirtai susiejo savo likimą su Roma.
Aktorė buvo ištekėjusi du kartus. Santuoka su britų aktoriumi Anthony Steelu subyrėjo po trejų metų (1956–1959 m.), o su amerikiečiu Riku Van Nutteriu truko dvylika metų (1963–1975 m.).
A.Ekberg taip ir nesusilaukė vaikų, nes visus nėštumus nutraukdavo.
Įžymybė yra prisipažinusi, kad buvo užmezgusi romaną su koncerno „Fiat“ vadovu Gianni Agnelli. Šis vyras esą buvo didžioji jos meilė, būtent su juo ji svajojusi turėti sūnų.
Pasaulio žiniasklaida taip pat rašė apie švedės meilės romanus su amerikiečių aktoriumi Errolu Flynnu ir garsiuoju dainininku Franku Sinatra.
Pikantiškų formų A.Ekberg pelnė ir režisieriaus Russo Meyerio, ekscentriškumu garsėjusio verslininko bei prodiuserio Howardo Hugheso, aktoriaus J.Wayne’o simpatijas.
Kūrybinis A.Ekberg gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su asmeniniu. Tad nieko nuostabaus, kad ją nuolat lydėjo gandai ir paskalos.
Be to, švedė anuomet buvo laikoma viena gražiausių moterų, kuriai pavydi daugybė kolegių.
Prieš penkerius metus žiniasklaidoje pasirodė žinia, kad A.Ekberg susmuko savo namuose ir atsidūrė vienos Romos klinikų neurochirurgijos skyriuje.
2011-aisiais Turino laikraštis „La Stampa“ pranešė, kad 80-metė „Saldaus gyvenimo“ žvaigždė A.Ekberg susilaužė klubą ir keletą mėnesių praleido klinikoje.
Grįžusi iš ligoninės moteris buvo priversta kreiptis finansinės pagalbos į F.Fellini fondą. Pasirodo, kol gulėjo ligoninėje, jos namas buvo apiplėštas ir nuniokotas gaisro.
Paskutinius gyvenimo metus A.Ekberg praleido sėdėdama invalido vežimėlyje ir rašydama atsiminimus senelių prieglaudoje netoli Romos.
2005-aisiais viename interviu Švedijos žurnalistams žvaigždė buvo prasitarusi, kad norėtų būti palaidota tėvynėje, kur brolis išpirko jai vietą kapinėse.
Iš kur kilęs žodis „paparacas“?
Originalus Federico Fellini filmo „Saldus gyvenimas“ pavadinimas „La dolce vita“ jau seniai tapo prabangaus, malonumų kupino ir nerūpestingo gyvenimo sinonimu.
Istorija apie aukštuomenės gyvenimą, kurioje vaidino Anita Ekberg, pasauliui padovanojo ir dar vieną žodį – „paparacas“.
Šis žodis siejamas su įžymybes fotografuojančiu filmo herojumi Paparazzo, kurį įkūnijo aktorius Walteris Santesso.
Komiška drama „Saldus gyvenimas“ žymi ir F.Fellini bendradarbiavimo su aktoriumi Marcello Mastroianni pradžią. Vėliau Marcello tapo daugybės šio režisieriaus filmų žvaigžde.
Parengė Ona Kacėnaitė
