Nacionalinio dramos teatro aktorė, TV žiūrovams geriausiai pažįstama iš tokių serialų kaip „Nekviesta meilė“ (LNK), „Namai, kur širdis“ ir „Amžini jausmai“ (TV3), dažnai atlieka ramios, bet jausmingos moters vaidmenis.
Tačiau pakeisti savo įvaizdį ji būtų nieko prieš.
„Štai seriale „Kriminalistai“, kurį rodė LNK, teko vaidinti žudikę. Šis vaidmuo man labai patiko. Todėl gal daugiau prodiuserių ir režisierių mane išgirs“, – pasakodama juokėsi aktorė. Moteris prisipažino labai mėgstanti žiūrėti detektyvus ir vis pasvajojanti apie neigiamų personažų vaidmenis.
– Gal todėl sugalvojote užsiimti Rytų kovos menais? – paklausiau J.Vilūnaitės.
– Seniai norėjau aktyviau judėti, tik niekaip neradau patinkančios ir tinkančios sporto šakos. Išbandžiau treniruoklius, plaukimą, aerobiką, pilatesą, dar kai ką. Niekas netiko. Vis netiko ir netiko. Norėjosi ko nors kito.
Kai prieš aštuonerius metus nuvedžiau savo antraklasį sūnų į karatė treniruotę, man labai patiko, kaip treneris bendrauja su vaikais ir kaip ten viskas vyksta.
Tuomet pasvarsčiau, kad tuo užsiimti norėčiau ir aš. Kadangi tuo metu ten buvo tik vaikų grupės, su šia mintimi atsisveikinau.
O po poros metų, kai atsirado galimybė, ėmiau lankyti ir aš. Tai tarsi įrodymas, kad kai ieškai, tai ir randi.
– Ar žengdama pirmuosius žingsnius nenusivylėte pasirinkimu? Neatrodė, kad kai ko negalėsite, nepadarysite, pritrūksite jėgų, valios ar ištvermės?
– Visos šios baimės buvo. Kai ryžausi lankyti karatė treniruotes, paskambinau treneriui ir pasakiau, kad nieko nemoku. Jis atsakė, kad pirmiausia reikia ateiti ir pabandyti. Nieko nėra neįveikiamo, svarbiausia žengti pirmą žingsnį. Kiekvienas pradeda pagal savo lygį ir pamažu juda į priekį.
– Niekada nepristigote noro žengti į priekį?
– Pirmus metus viską dariau apimta didžiausio azarto. Po kelerių metų apėmė jausmas, tarsi jau išsisėmiau, viską išbandžiau. Po kokių ketverių metų atsirado nuovargis, pradėjo kankinti mintys, o ką aš čia randu.
Karatė yra nuostabus sportas, nes suteikia galimybę smelktis gilyn, čia gali tobulėti ir tobulėti. Karatė turbūt neįmanoma visko išmokti tobulai, nes tobulumui nėra ribų.
– Ar jūsų grupėje daug moterų?
– Kai pradėjau lankyti, jų buvo mažuma. Dabar jau daugiau. O vaikų grupėje mergaičių lanko labai daug.
– Ar po šešerių metų treniruočių užsijuosti rudąjį karatė diržą – didelis pasiekimas?
– Manau, geras pasiekimas yra apskritai tą diržą turėti.
Nežinau, kaip jaučiasi kiti, bet man tai didžiulis laimėjimas.
Kadaise atrodė, kad rudasis diržas nepasiekiamas, kad dėl jo reikia labai daug dirbti. Pamenu, kaip stebėdavau kitus, toliau pažengusius, ir aikčiodavau, kiek daug jie moka. O dabar pati turiu rudąjį diržą. Tuo labai džiaugiuosi.
– Ko reikia norint tai pasiekti?
– Kiekviename lygyje yra katos (Kata – japoniškai „forma“. Katos – tai baziniai karatė savigynos pratimai. Pagrindiniai judesiai atliekami smūgiuojant rankomis. Sudėtingos katos susideda iš daugybės blokavimo ir smūgiavimo judesių rankomis bei kojomis. – Red.) ir jos darosi vis sudėtingesnės.
Pradžioje būna tik išoriniai judesiai, o vėliau reikia ne tik gerų įgūdžių. Turi būti ir judesio turinys: jėga, energija, koncentracija, interpretacija.
– Atliekant karatė judesius tie šūksniai natūralūs ar privalomi? O gal tai vaidybos dalis?
– Jei darytum katą be šūksnio, ji būtų atlikta ne iki galo. Toje maksimalioje iškrovoje turi būti ir šūksnis, nes kitaip energija bus sulaikyta, neišsiverš. Tai yra privaloma, bet kartu suvoki, kad kitaip ir negali būti, šūksnis išlaisvina energiją.
– Esate sportiška, stipri, žinote, kaip susikoncentruoti, mokate savigynos būdų. Ar tamsiomis gatvėmis vaikštote ramiai? Sugebėtumėte apsiginti nuo užpuolikų?
– Pamenu, kaip kartą treneris sakė, kad karatė nėra kvailos drąsos demonstravimas. Tai savo galimybių, jėgų ir proto įvertinimas. Karatė ugdo savisaugos supratimą. Pavyzdžiui, kad ir tokį, jog neturi naktimis vaikščioti pavojingais skersgatviais ir tampyti likimo už ūsų.
Manau, karatė man padėjo realiai įvertinti savo jėgas. O esant kritinei situacijai pasąmonė greičiausiai sureaguotų ir prisimintų, kaip iš jos išsisukti.
Vienoje knygoje skaičiau, kad jei karatė meistras tarpuvartėje susitiktų ginkluotus peiliais užpuolikus ir nuo jų pabėgtų, tai būtų protingiausias sprendimas. Juk ne visuomet gali būti stipriausias.
– Ar jūsų smūgis stiprus?
– Jei viską daryčiau taisyklingai, manau, būtų stiprus. Jei būčiau neišsigandusi ir susikoncentravusi, net ir būdama nedidelio ūgio ir svorio (J.Vilūnaitės ūgis 170 cm, o svoris – apie 60 kg. – Red.) galėčiau savo jėgą panaudoti maksimaliai.
Kai smūgiuoji, kūnas stipriai įsitempia, tampa lyg plieninis. Tuomet tarsi padidėja ir kūno masė. Vis dėlto svarbiausias dalykas yra ne svoris ir jėga, o energijos perdavimas.
– Jūsų vyras aktorius Rimantas Bagdzevičius (Pora susituokė pernai vasarą. – Red.) šalia jūsų turbūt jaučiasi saugiai?
– Yrą tekę girdėti sakantį, kad esu užsispyrusi, mat lankau karatė treniruotes. Jis džiaugiasi, kad turiu patinkantį užsiėmimą.
Kartą jis dalyvavo treniruotėje, kai buvo atvykęs karatė meistras iš užsienio. Pamenu, tuomet net pavydėjo man, kad turiu tokią mėgstamą sritį.
– Jūsų sporto šakos ir pomėgiai nesutampa?
– Rimantas slidinėja, žaidžia tenisą, bando įtraukti ir mane. Bet kai tik aš pasiryžtu slidinėti, paaiškėja, kad trūksta sniego.
Nuo praėjusios vasaros bandau žaisti ir tenisą. Pradžia atrodė beviltiška, o raketė beprotiškai sunki. Dabar sekasi jau šiek tiek geriau. Viskam reikia laiko ir pasiryžimo.
– Ar dabar esate pasiryžusi siekti juodojo karatė diržo?
– Mano artimiausias tikslas yra kitas rudasis diržas, mat iki juodojo yra trys rudieji. Diržas lieka tas pats, tačiau skiriasi lygiai. Tik perėjęs tuos tris lygius turi galimybę įgyti juodąjį diržą.
– Ar jūsų kolegos teatre žino, kuo laisvalaikiu užsiimate?
– Kai kurie, manau, žino. Gal anksčiau jiems tai ir kėlė nuostabą, bet dabar turbūt niekas nesistebi. Juk kiekvienas susiranda pomėgį.
Rytų kovos menai – taip pat menas, tai artima ir kitiems menams, o ypač aktorystei. Juk scenoje taip pat reikia fizinės ištvermės, koncentracijos, mokėti sutelkti mintis.
– Be šio pomėgio ir aktorystės, dar skiriate kam nors laiko?
– Dirbu su studentais, dėstau aktoriaus meistriškumą Vilniaus kolegijoje.
Ketinu su kolegomis įkurti kalbos ir vaidybos mokyklą. Tai būtų mokykla tiems, kurie nebūtinai ketina tapti aktoriais. Jie išmoktų taisyklingos kalbėsenos, perteikti save ir laisvai jautis prieš auditoriją, tad šias žinias galėtų pritaikyti kitur.
Pastebėjau, kaip formaliai, dirbtinai ir mediniais balsais kalba Santuokų rūmų, laidojimo namų ceremonmeisteriai.
Žmonės, kurie turi nuolat bendrauti su kitais žmonėmis, privalo išmokti gražiai ir taisyklingai kalbėti.
