Tai, kad pagal aktorių gyvenimus ne kartą reikėjo derinti populiaraus serialo scenarijaus vingius, pasakojo režisierius Saulius Vosylius.
„Kuriant serialą anapilin iškeliavo keturi aktoriai, o trys aktorės pagimdė, – vardijo jis. – Su pagrindiniu veikėju Antanu Šepučiu šį sezoną jau atsisveikinsime amžiams.“
„Man jis iki šiol gyvas. Kai atsidūriau toje pačioje sodyboje, kur filmavome užpernai, man atrodė, kad tuoj atsivers durys ir jis pasirodys, pasakys ką nors kandaus savo gergždžiančiu balsu ar nusijuoks“, – liūdnai kalbėjo V.Mainelytė, kuriai, kaip ir daugeliui kitų serialo aktorių, „Giminės“ tapo tokie artimi, tarsi juos sietų kraujo ryšys.
– Ar jūsų asmeninis gyvenimas taip pat pakoregavo siužeto vingius? – paklausiau V.Mainelytės.
– Šis serialas palaikė mus daugiau nei 20 metų visose ligose, bėdose ir negandose, o kai kuriuos netgi prikėlė gyventi. Pamenu, kaip pas sergantį Leonardą Zelčių į namus važiuodavo režisierius su scenarijaus autoriumi Broniumi Bušma ir rodydavo jam, kad yra parašytos scenos, kurias reikia suvaidinti. „Greičiau sveik“, – sakydavo jie.
Man gydantis sunkią ligą (Prieš penkerius metus aktorė grūmėsi su krūties vėžiu. – Red.) taip pat padėjo žinojimas, kad esu reikalinga „Giminėms“. Filmavausi nuolat, bet buvo akimirkų, kai sveikata ne visuomet atlaikydavo. Tačiau mano sveikatos bėdos mano herojės likimo ir elgesio nepakeitė.
Tiesa, mano įkūnijama Vida šiek tiek atspindi mano biografijos faktus. Vaidinau aktorę. Ji išgyvena depresiją ir lankydama savo vyrą ligoninėje kliedi, kaip nori grįžti į teatrą. Visa tai man yra nutikę ir tikrame gyvenime.
Mano kurso draugas Bronius Bušma (jie abu yra baigę aktoriaus meistriškumo specialybę anuometėje Lietuvos konservatorijoje, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.) rašydamas scenarijų atsargiai paklausė, ar nebus sunku tai suvaidinti, ar išdrįsiu. Atsakiau, kad tai mano gyvenimo faktai, apie kuriuos yra galimybė papasakoti per meninę prizmę.
Šis serialas vaidybinis, bet kartu tai dokumentika, su mūsų visų, ten vaidinančių aktorių, gyvenimais, tik kai kur truputį pagražintais ar sutirštintais.
– Su šiuo serialu jau užaugo nauja karta. Papasakokite tiems, kurie serialo dar nematė, apie savo heroję.
– Mano herojė Vida yra mano jaunystės įgyvendinta svajonė. B.Bušma, kuris buvo ne tik mano kurso draugas, bet ir studentiškų etiudų, net ir meilės etiudų partneris, žinojo mano slaptą svajonę ne tik tapti gera aktore, bet ir turėti mylintį vyrą, didelę šeimą.
Tad visa tai jis man paklojo tarsi ant kilimo – ir mylintį vyrą verslininką, ir gražią šeimą, ir keturis vaikus. Tik ne visuomet viskas gražu tiek gyvenime, tiek kine. Likimas viską pakoreguoja.
Seriale ilgai kūrėme mūsų gražią šeimą, mūsų santykiai buvo labai geri, bet galiausiai aš netekau vyro. O mano mylimas gyvenimo vyras iškeliavo anapus prieš ketverius metus. Taip jau susiklostė, kad ir gyvenime likau našlė, ir kine.
Ši netektis labai sunki. Kai apie juos pagalvoju, man jie atrodo gyvi, nors ir suvokiu, kad gyvi yra tik prisiminimai. Keista, kad kol žmonės gyvi, tiek nedaug jiems skiriame dėmesio ir vietos širdyje, palyginti su tuo, kai jų netenkame. Galvodama apie „Gimines“ niekada negalvoju apie A.Šurną kaip apie mirusį.
– Serialas buvo kuriamas net 20 metų. Kokie buvo pastarieji jūsų gyvenimo du dešimtmečiai?
– Viena ryškiausių ir džiugiausių akimirkų įvyko prieš dvejus metus, kai gimė mano trečia anūkė Ieva. O per tuos dvidešimt metų užaugo mano anūkai – vyrai ąžuolai: Jokūbui pavasarį bus 22-eji, o Motiejui – 15-a. Nors turiu vienintelę dukrą Dovilę, ji mane pradžiugino net trimis savo atžalomis.
Kitas didelis mano gyvenimo džiaugsmas – darbas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, į kurį grįžau beveik prieš dešimtmetį.
Vaidinu Mariaus Von Mayenburgo „Akmuo“, Janio Jurkanio „Laikrodis su gegute“, Ferenzo Molnaro „Lilijomas“ ir kituose spektakliuose. Vienas reikšmingesnių vaidmenų – Tadeuszo Slobodzianeko pjesėje „Mūsų klasė“. Tai nėra didelis, bet svarbus vaidmuo – įkūniju brandžią moterį, kurią iš pradžių vaidina aktorės Rimantė Valiukaitė ir Monika Bičiūnaitė.
– Jūsų gyvenimas dabar skirtas teatrui?
– Sukūriau nemažai vaidmenų ir kine, ir televizijos serialuose. Nesu iš tų, kurie spjauna į viską ir atsiduoda tik teatrui. Dirbu sąžiningai ir, manau, profesionaliai. Man nėra gėda dėl savo vaidmenų serialuose.
Man džiugu susitikti ir su jaunais aktoriais, ir režisieriais, ir su gerai pažįstamais kolegomis. Kad ir seriale „Paklydusios širdys“, kur susitikau su jaunystės partneriais Vytautu Tomkumi ir Ferdinandu Jakšiu. O kur dar visas būrys jaunimo seriale „Be namų“ ir kituose.
Praėjusią vasarą su džiaugsmu filmavausi Algimano Puipos „Edeno sode“, kur pagaliau po ilgos pertraukos grįžau į tikrą kino pasaulį, į savo vandenis, kuriuose kaip ištroškusi žuvis gėriau kiekvieną filmavimo akimirką.
– Per pastaruosius metus gyvenimas pateikė ne tik džiugių akimirkų. Buvo ir skaudžių.
– Taip, gyvenimas koreguoja viską. Didžiausios mano netektys – mano tėvo ir mylimo vyro išėjimas anapilin. Viskas įvyko per pastaruosius dešimt metų: tėvas mirė prieš septynerius, vyras – prieš ketverius metus. Bet juk kiekviena šeima turi savų rūpesčių, o aš esu linkusi niekada jų neužkrauti kitiems. Kiekvienas turi nešti savo kryžių.
– Didelių rūpesčių dėl sveikatos turėjote ir jūs. Kaip jaučiatės dabar?
– Ačiū, gerai. Kaip matote, gyvenu, dirbu, šypsausi.
– Pamatę „TV antenos“ viršelio nuotrauką kolegos paklausė, kas ši graži moteris.
– Malonu girdėti, bet tai, ką matote nuotraukoje, tėra atspindys to, ką sudėjo artimi žmonės, gydytojai ir geri mano pačios norai.
Viskas turi grįžtamąjį ryšį. O aš esu didelė optimistė ir nemėgstu užkrauti savo bėdų, stengiuosi visuomet kapstytis pati. Tai labai padeda. Kaip ir aktorinė prigimtis arba tas magiškasis: „O jeigu...“ Ir – pirmyn!
– Einate pirmyn ir tolyn nuo ligoninių?
– Na, kartais pasitikrinti reikia. Ne kiekviena liga sulig uždarytomis ligoninės durimis baigiasi. Mano pažįstami juokauja, kad į tą ligoninę jau einu tarsi į namus: su visais sveikinuosi, susitinku matytus žmones, savo gerbėjus, žiūrovus, kuriuos padrąsinu, palaikau, patariu, kaip pereiti vieną ar kitą etapą.
Jų akyse pamatau viltį ir tuomet suprantu, kad tai mano gyvenimo ir mano profesijos paskirtis – dalyti tai, ką man davė tėvai, ką davė Dievas, kiti žmonės, kolegos. Visi, kas manimi tiki, su tais ir dalijuosi.
– Kas jums, be įgimto optimizmo, padėjo įveikti klastingą onkologinę ligą? Tikite Dievą?
– Taip, esu tikinti. Padėjo ir malda. Kai jau atrodydavo, kad visai neturiu jėgų, prisiversdavau atsikelti ir melstis. Nes visuomet meldžiuosi stovėdama.
O jeigu jau atsistodavau, tai, žiūrėk, kildavo noras ir pasivaikščioti, ir dar toliau nueiti. Taip pamažu visą ligoninės koridorių pereidavau. O po savaitės kitos ir namo parvykus nebebuvo taip sunku.
Lietuvoje, matyt, dauguma žmonių vaikščioja su paslėptomis tiksinčiomis bombomis – baisiojo Černobylio atominės elektrinės sprogimo padariniais.
Šiuolaikinė medicina toli pažengusi. Laiku nustatytas vyrų prostatos ir moterų krūties vėžys yra išgydomi. Svarbu laiku tikrintis ir rūpintis savo sveikata.
– Kai nebereikia varstyti ligoninės durų, galbūt gyvenimas leidžia daugiau laiko skirti sau?
– Gyvenime esu daug kur buvusi, važinėjusi, keliavusi, gastroliavusi, bendravusi.
Yra posakis: „Laikas akmenis barstyti, laikas juos rinkti.“ Dabar etapas, kai renku tuos akmenis ir puikiai leidžiu laiką su vienu protingu ir įdomiu žmogumi – savimi. (Juokiasi.)
Ir man labai gera būti savo celėje – taip vadinu savo kambarį, kuriame yra daugybė širdžiai mielų daiktų, ką nors primenančių smulkmenų, kurios teikia geras emocijas, pakilią nuotaiką, nes viskas dovanota iš širdies. Tai ir žiūrovų dovanos, ir anūkų nuotraukos, piešiniai, mezginiai, knygos. Esu sentimentali.
– Galbūt kada nors pasirodys ir jūsų autobiografinė knyga?
– Šiuo metu apie mane kuriamas dokumentinis filmas. Tenka daug bendrauti, daug ką prisiminti, grįžti į tuos senus gerus laikus, per kuriuos tiek visko nutiko.
Biografijų dabar pasirodo tikrai daug. Esu tos nuomonės, kad jei jau rašai, reikia būti nuoširdžiam, kad nebūtų jokios cenzūros, nepatogumo prieš vieną ar kitą žmogų.
O juk yra dalykų, kurių nepapasakosi vien dėl to, kad nesinori ko nors įskaudinti ar minėti jiems to galbūt visiškai nepageidaujant. Bet juk tie žmonės vienaip ar kitais susiję su mano biografija.
Kol kas nematau to, su kuo galėčiau būti tokia atvira ir kam galėčiau patikėti gyvenimo prisiminimus. Kita vertus, turbūt niekada nebūna vėlu? Žmonės išeina iš šio pasaulio, o prisiminimai lieka. Kartais jie pasirodo tik jiems išėjus.
Žinoma, mano ir kūrybinis, ir asmeninis gyvenimas – ilgas. Kaip kad kiekvienas žmogus viduje turi savo knygą, taip ir aš ją turiu. Tik ji neparašyta.
Ar ji bus kada nors parašyta, nežinau. Atsiduodu likimui.
– Minėjote, kad po daugybės metų filmavimo aikštelėje vėl susitikote su legendiniu kino mylimuoju iš „Tado Blindos“ Vytautu Tomkumi. Koks tai buvo susitikimas?
– Su Vytautu ir jo žmona Lilija bendraujame ir gyvenime. Ji kadaise testamentu man yra palikusi savo vyrą – turėjau gauti tokią dovanėlę.
– Juodasis humoras?
– Vienu metu, kai ji sirgo, prasitarė: „Jei kam nors iš moterų patikėčiau savo vyrą, tai tik Vaivai.“
O paskui, kai pasveiko ir visi trys kartu kur nors nueidavome, ji, matydama į Vytautą besižvalgančias kitas moteris, vis juokaudavo: „O mūsų Vaiva vis tiek gražesnė ir geresnė.“
Ir dabar mielai visi bendraujame ir juokaujame, tik gaila, kad vis rečiau susitinkame.
– Ar turite svajonių vaidmenį?
– Garsiai apie savo svajones pasakoti negalima, nes tikiu, kad velnias žodį pagriebia ir nuneša kam nors kitam. O kai svajoji tyliai, viskas išsipildo.
– Galbūt kada nors turėjote kino dievaitę, į kurią norėjote būti panaši?
– Jaunystėje labai žavėjausi italų kino žvaigžde Sophia Loren – jos grožiu, temperamentu, vaidmenimis, komedijomis, kuriose ji vaidino su Marcello Mastroianni.
Pamenu, pirmame kurse turėjau batelius aukštomis „špilkomis“ ir raštuotas kojines, kokių dar anais laikais niekas neturėjo. Užsisegdavau siaurą sijoną, plačiu diržu susijuosdavau liemenį, apsivilkdavau aptemptą megztuką, tas kojines, buvau išmokusi vaikščioti kaip Sophia Loren, tai taip ir staipydavausi.
Tik vėliau iš savo vyro Rimanto sužinojau, kad sykį mane pamatęs kolega aktorius Viktoras Šinkariukas jo paklausė: „Klausyk, o kas ta pana? Ji vaikšto visai kaip Sophia Loren?“
Pamenu, koks mane tuomet ištiko džiaugsmas. O jau vėliau noras ką nors sekti blėso. O dar vėliau atėjo laikas, kai pradėjo sekti mane. (Juokiasi.).
– Ar ta lietuviškoji Sophia Loren buvo įsimylėjusi kokį nors žavų savo kolegą?
– Man labai patiko ir iki šiol patinka aktorius Jackas Nicholsonas. Ką čia slėpti – man patinka ne gražuoliai, o velnių priėdę vyrai. Juk ne veltui esu Velnio nuotaka! (Juokiasi.) („Velnio nuotaka“ – 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miiuziklas, kuriame V.Mainelytė atliko pagrindinį vaidmenį. – Red.)
– Turbūt velnių priėdusių vyrų buvo ir tarp lietuvių?
– Na jau, na! Viską taip jau ir norėtumėte žinoti! Jei apie vienus papasakosiu, ką kiti darys? Savaip myliu visus savo filmų parterius: ir V.Tomkų, ir Regimantą Adomaitį, ir Juozą Budraitį, ir A.Šurną.
Tai nenusakomas jausmas. Be meilės nemoku daryti nieko: nei ruošti maisto, nei megzti, nei siūti.
O nepamilusi savo personažo negaliu vaidinti. Moku prisijaukinti net man nepatinkančius režisierius, randu bruožų, dėl kurių su jais galiu dirbi. Man visur reikia meilės oazės – geros atmosferos, gerų laukų, gerų žmonių.
– Ar šią oazę turite?
– Taip, turiu. Esu apsupta mylinčių žmonių, o ir pati visus labai myliu. Turiu daug tokių žmonių: dukrą, anūkus, seserį, brolį, dukterėčių, draugių. Nuo visų šių jausmų galiu net ištirpti.
