Aktoriui R.Cicėnui puikiai sekasi vaidinti, tačiau pastaruoju metu jis vis labiau atsiduoda naujai aistrai – režisūrai. Jis ne tik stato spektaklius, bet ir režisuoja serialus („Inspektorius Mažylis“), laidas („Dar pažiūrėsim“), muzikos vaizdo klipus (grupės „Makchu Pikchu“ klipas dainai „Take A Bite“).
– Kas jus, puikų aktorių, nunešė į tą galerą, vadinamą režisūra? – pasiteiravau 34 metų teatralo.
– Iš pradžių atsitiktinumas. Kai Raimundas Banionis filmavo televizijos juostą „Garbės kuopa“, nutiko taip, kad turėjo išvykti į užsienį ir paprašė manęs baigti likusią filmo seriją. Toks buvo mano režisūrinis debiutas. Panašiai buvo su TV humoro laida „Dar pažiūrėsim“, kurios labai užimtą režisierių teko pavaduoti. Pabandžiau ir patiko.
Dabar vis dažniau pasvarstau, kad režisieriaus kėdė man mielesnė už aktorystę. Režisierius prisiima daugiau atsakomybės, jam reikia ką nors pasakyti, spręsti. Man tai priimtina.
– Kaip jūs, humoristinės laidos, parodijų kūrėjas, tapote detektyvinio serialo režisieriumi?
– Su filmą prodiusuojančios kompanijos „TV PRO“ atstovais dirbome vienoje televizijos laidoje, jie man pasiūlė ir sutikau – jokios intrigos. Buvo įdomu pabandyti.
– Visos „Inspektoriaus Mažylio“ kūrybinės komandos laukė vienas iššūkis – filmuotis su šunimi. Kaip pavyko susidraugauti su keturkojais aktoriais? Kažkas kalbėjo, esą R.Cicėnas aplojo šunis, kad išgautų reikiamą reakciją...
– Visko buvo. Labiausiai atmintyje įstrigusios akimirkos iš filmavimo aikštelės kelia juoką. Norėdama nufilmuoti nuliūdusio, susimąsčiusio ar linksmo šuns snukio išraišką visa komanda kaip kokiame vaikų darželyje lakstė aplink keturkojį ir bandė išgauti rezultatą. O šuo vis tiek reagavo taip, kaip jam patiko.
Šunys yra individualūs, jų charakterio nepakeisi. Žmogus turi derintis prie šuns.
– Serialas „Inspektorius Mažylis“ yra pramoginis, jame daug anekdotinių situacijų, bet atspindimos ir tam tikros mūsų gyvenimo realijos. Kaip italų kriminaliniuose filmuose figūruoja mafija, taip, matyt, ir detektyvinio siužeto serialas apie Lietuvos pasienio miestelį neatsitiktinai prasideda nuo kontrabandos epizodo?
– Filmo siužeto vingiai – scenaristų pasirinkimas. Jis turbūt ne iš piršto laužtas. Jeigu įvairūs tyrimai rodo, kad Lietuvoje kontrabandos mastas didžiulis, tai ir scenarijaus autoriai šį faktą užfiksavo. Kaip tik nuo kontrabandos šakojasi kitos siužeto linijos – miesto valdžios lobimas, pareigūnų korupcija.
– Koks jūsų požiūris į kontrabandą?
– O koks gali būti? Tai nusikaltimas, ir viskas.
– Jūsų pozicija vienareikšmiška, bet prieš porą metų atliktos apklausos duomenys rodo, kad maždaug 60 procentų lietuvių yra linkę pateisinti kontrabandinių prekių vartojimą. Beje, Latvijoje ir Estijoje taip manančių gyventojų procentas nesiekia keturiasdešimties. Ką apie tai manote?
– Nesuprantu, kaip galima toleruoti nusikalstamą veiklą. Pirkdamas kontrabandines prekes tampi nusikaltimo bendrininku.
– Ar jums nėra tekę sulaukti siūlymo pirkti kontrabandines prekes? Pavyzdžiui, bene didžiausia Lietuvoje yra cigarečių kontrabanda. Teigiama, kad kas trečia šalyje surūkoma cigaretė yra nupirkta nelegaliai.
– Niekas nesiūlė, bet jeigu kas siūlytų, nepirkčiau. Tegul pigiau, tačiau jokių kokybės garantijų.
Pirkdamas žmogus nežino, iš kur tos prekės atkeliavo, kokiomis sąlygomis buvo pagamintos ir laikomos, kaip atgabentos į Lietuvą.
Žinoma, rūkymas nėra didžiausias gėris, bet jei jau turi tokį įprotį, nereikėtų pagailėti kelių litų ir užsitikrinti kokybę.
– Ar jums patinka detektyviniai filmai? Ar jie gali prisidėti prie visuomenės nuostatos formavimo, kad, pavyzdžiui, kontrabanda – blogis ir mes neturime sudaryti terpės jam vešėti?
– Mėgstu detektyvinius filmus, pavyzdžiui, skandinavų.
Na, o jei mūsų filmas – ne tik pramoga, bet ir atlieka edukacinę funkciją, ugdo nepakantumą nelegaliai veiklai, dėl to galėtume tik džiaugtis.
