Aktorius M.Jampolskis per vieną Lietuvos televizijų rodytame seriale atlieka pagrindinį – nedidelio miestelio policijos inspektoriaus Andriaus Mažylio – vaidmenį. Filme policininką visur lydi jo tarnybinis vokiečių aviganis Mažylis.
Po keleto metų, praleistų Policijos akademijoje, grįžęs į gimtinę Andrius randa labai pasikeitusią aplinką: dabar čia viską valdo nusikaltėliai, korumpuoti vietos valdininkai, klesti kontrabandininkai.
Nors „Inspektorius Mažylis“ – filmo komandos vaizduotės kūrinys, jis atspindi ir tikras Lietuvos problemas, tarp kurių kontrabanda – viena opiausių.
Net filmui pasibaigus ši tema išlieka aktuali, mat dėl dabartinės padėties Rusijoje ir dėl to padidėsiančios kontrabandos paklausos komisaras Mažylis kitąmet turėtų dar daugiau darbo.
– Vaidinate teigiamą herojų, o aktoriai sako, kad kurti neigiamus personažus lengviau nei teigiamus. Ar sunku buvo įsijausti į vaidmenį? Ar turėjote kokį nors prototipą? – pasiteiravau 36 metų aktoriaus M.Jampolskio.
– Pažįstu keletą pareigūnų, kurdamas inspektoriaus vaidmenį pasinaudojau jų išoriniais bruožais. O vaidinti neigiamus herojus ne lengviau, bet įdomiau. Sunku teigiamą herojų padaryti spalvingą, tokį, dėl kurio žiūrovai sirgtų, kurį palaikytų.
Visada gajus vilko iš animacinio filmo „Na, palauk“ sindromas – vilkas blogiukas, sergu už vilką.
– Ar pats esate teisybės ieškotojas?
– Taip, esu, dar nuo Don Kichoto laikų (M.Jampolskis vaidino miuzikle „Žmogus iš La Mančos“. – Red.). Sunku įtikinti žiūrovus, kad tokių žmonių esama.
Bet aš pažįstu daug pareigūnų, kurie yra principingi ir teisingi. Žinoma, jų reikėtų dar daugiau. Bet šiaip jau esu optimistas ir manau, kad visuomenėje vyksta pokyčių, vis daugėja žmonių, kurie pareigą supranta ne kaip tuščią žodį.
– Seriale „Inspektorius Mažylis“ akmuo, nuo kurio prasideda nusikaltimų lavina, – kontrabanda.
Kaip jums atrodo, ar tai tipiškas Lietuvos pasienio miesto gyvenimo vaizdas?
– Iš tikrųjų dėl kontrabandos Lietuvoje daug problemų, taigi filme užčiuopta neišgalvota aktualija.
– Ar jums pačiam yra tekę susidurti su kontrabandininkais, siūlymu įsigyti kontrabandinių prekių?
– Ne, į šią sferą nebuvau papuolęs, niekada negyvenau pasienyje, nors Vilnių irgi galima laikyti pasieniu – netoli siena su Baltarusija. Apie šią problemą tik girdėjau, mačiau per televiziją, bet pačiam neteko sulaukti pasiūlymų nusižengti įstatymui.
Viską įsigyju legaliai – tokia yra mano, kaip piliečio, principinė pozicija. Tegu sumoku vienu kitu litu brangiau, bet esu tikras dėl pirkinio kokybės, o ir bent šiek tiek padedu valstybės biudžetui.
– Koks jūsų požiūris į tuos, kurie pardavinėja ir perka kontrabandinius gaminius?
– Kontrabandinė, neapmokestinta prekė – nuostolis mūsų valstybei.
Manau, kad prie ekonominės šalies gerovės kūrimo turi prisidėti kiekvienas žmogus, o gabenantys, parduodantys ir perkantys kontrabandines prekes to nedaro. Biudžetas netenka pajamų ir automatiškai mažiau finansuojama sveikatos apsauga, švietimas, infrastruktūra.
Tie, kurie pateisina kontrabandą, pateisina pinigus, plaukiančius pro valstybės biudžetą, po to skundžiasi, kad biudžetas jiems neskiria pinigų pašalpų ar kokia nors kita forma.
Ne tik gabenantis ir parduodantis, bet ir perkantis tokias prekes apiplėšia valstybę. Kai kas pasakys, kad tik vienu kitu litu, bet viską susumavus susidaro įspūdingos sumos.
– Filmais, žinoma, kontrabandos neišgyvendinsi. Bet ar tokie filmai kaip „Inspektorius Mažylis“, be pramoginės funkcijos, gali atlikti ir edukacinę?
– Manau, jog turėtų, juo labiau kad serialas rodomas tokiu laiku, kai televizorių žiūri ir vaikai. Jame yra ir nelabai įtikinamų elementų, bet po jais užkoduotos moralinės vertybės, aiškiai pasakyta, kas yra gerai ir kas blogai.
