V.Ratkevičiūtės darbo vieta – Bangaloras – yra vienas didžiausių informacinių technologijų kūrimo centrų pasaulyje, pelnytai vadinamas Indijos „Siličio slėniu“. Kaip ir Andrius Rudamina, kuris buvo pirmasis lietuvis, lankęsis Indijoje dar septynioliktame amžiuje, lietuvaitė tiki, kad ryšio su šia tolima šalimi plėtojimas yra išties prasmingas.
„Atvykus į Indiją, teko pačiai sau paneigti stereotipą, jog ši šalis yra tik benamių ir gilios religijos židinys. Atsidūriau visiškai kitokioje Indijoje, tarp žmonių, kurie yra idėjų generatoriai, galima sakyti, didieji protai.
Mane maloniai nustebino indų verslumas, jų gebėjimas įsitraukti, priimti ir įgyvendinti idėjas, jų drąsa rizikuoti bei ryžtas naudotis visomis įmanomomis galimybėmis. Beje, turiu kelis draugus indus, kurie man neseniai pasakė: „Vesta, tu pamatysi, už kelių metų mes tapsime milijonieriais.
Ir aš nuoširdžiai tikiu, kad jie tokie taps. Nes aš matau, kaip jie dirba. O dirba jie 24 valandas per parą. Atsidavę visa širdimi, tikintys savo idėjomis. Man atrodo, kad tai yra būtent tos savybės, kurias mes galėtume perimti iš indų“, – kanalo "LRT Lituanica" laidoje "Tapatybė LT" kalbėjo V.Ratkevičiūtė.
Nors Pietų Indijoje esančio Bangaloro ir Lietuvos verslo bendradarbiavimas kol kas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, Lietuvą širdyje nešiojanti V. Ratkevičiūtė džiaugiasi, jog jos pastangų dėka pagaliau turime pirmąjį Lietuvos garbės konsulą Pietų Indijoje.
Lietuvė prisipažįsta, jog kontrastų kupinoje šalyje ne tik įgavo neįkainojamos patirties, dirbdama su aplinkosaugos ir atsinaujinančių energijos išteklių projektais, bet ir suprato, kad gyvenant užsienyje galima nuveikti ir pasitarnauti Lietuvai daug daugiau, negu gyvenant pačioje Lietuvoje.
„Kiekvienas iš mūsų gali būti Lietuvos tapatybės kūrėjas. Yra keli žmonių tipai – vieni nori ją kurti, nes tiki ja, didžiuojasi ja ir ją myli, ir yra tie, kurie nerodo iniciatyvos, yra pasyvūs, kurie galbūt jaučia kažkokį nusivylimą. Tad aktyvi pilietinė visuomenė yra būtent ta žmonių grupė, kuri gali kurti ir toliau plėtoti lietuvišką tapatybę, nes ji, bet kuriuo atveju, nebėra ta, kuri buvo XIV, XVI ar XIX amžiuje. Norėčiau, kad mano gimtoji šalis taptų modernia, ekonomiškai stipria, globalia valstybe su intelektualiais žmonėmis, kurie būtų vertinami už savo kvalifikaciją, protą bei pastangas ir kurie jaustų pilietinę dvasią“, – sako V. Ratkevičiūtė.
Pasak jaunos moters, stiprios valstybės kūrimo procese pirmiausia būtina atsikratyti siauro mąstymo, su kuriuo dažnai susiduria į tėvynę gyventi bei dirbti grįžę lietuviai.
„Darbdavių požiūris į sugrįžusius į Lietuvą tautiečius yra labai atsargus, kartais net neigiamas. Tad būtina galvoti apie grįžusių lietuvių integracijos priemones, projektus, kurių turėtų būti ženkliai daugiau, nei yra dabar. Manau, jog žingsnis po žingsnio bus galima tai įgyvendinti.
Žmogui integruotis sugrįžus po kitokios kultūrinės patirties, kai jis praplečia savo požiūrį, pamato pasaulį, pastebi, jog globalūs dalykai yra labai arti, dažnai būna sudėtinga, nes jis susiduria su siauru požiūriu. Be abejo, ne visi juo pasižymi, bet tikrai yra tokių asmenų. Labai gaila, kad taip yra, nes būtent dėl siauro požiūrio tarp gyvenančių Lietuvoje ir gyvenančių užsienyje atsiranda atskirtis. Daug kas sako, kad, jei išvažiuoji, tai išduodi valstybę. Aš labai skeptiškai žiūriu į tokias kalbas. Ir ne vien dėl to, kad pati išvažiavau“, – teigia V. Ratkevičiūtė.
